Elektroninė leidykla

http://www.filmai.in/uzeik-4209.html

Tai nemoki įvairaus žanro filmai internete. Tereikia nukopijuoti šią nuorodą į savo naršyklę ir užėjus puslapin užsiregistruoti.

PABAIGA. Pabaiga mus palydi iš knygos. Ji gali vadintis visaip - Pabaigos žodis, Baigiamasis žodis, Apie autorių ir knygą, Nuo leidėjų, Postscriptum (P. S.) ir pan. Bet visada eina jau po autoriaus pagrindinio teksto.
Pabaiga dar kiek sustabdo skaitytoją. Baigus knygą ar kūrinį skaityti, kyla įvairių minčių.
Prisimena kad ir toks poeto Kazio Binkio išsitarimas, jog esą kažkada už knygos neskaitymą žiauriai tekę nukentėti Sodomai ir Gomorai -miestams, kuriuos užliejo ugnies lietus. Bausmė už neskaitymą. 
Bet dažniau galvojame ne apie tokius dalykus. Juk mes esame skaitytojai, ir jau prisiyrę iki pabaigos. Tad kitąkart norisi sužinoti tolesnį veikėjų likimą. Jeigu tokia Pabaiga parašyta autoriaus, jis gali apie tai papasakoti ir lyg pratęsti kūrinį.
Tačiau pabaigos žodis gali priklausyti ir mokslininko, kritiko ar leidėjo plunksnai. Tąsyk įdomu palyginti savo nuomonę apie knygą su jų nuomone, padiskutuoti bent mintyse, sužinoti ką daugiau apie autorių, jo kūrybą.
1995 m. Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos išleista garsioji Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ turi pabaigą, pavadintą „Apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Ji savotiška: sudėta iš žinomų rašytojų (Adomo Jakšto, Vinco Mykolaičio - Putino ir kitų) atsiliepimų apie šį kūrinį.

ŽURNALAS (pranc. journal - dienraštis, laikraštis) - vienas iš periodikos leidinių. Dažniausiai mėnesinis. Gali būti leidžiamas tankiau - du kartus per mėnesį ar kas savaitė, rečiau - kas metų ketvirtį. Įvairaus formato, netgi knygos pavidalo. Tokie leidiniai esti apiforminti vienodai, subrošiūruoti, beveik visada iliustruoti ir dažniausiai su viršeliu. Jų tiražai paprastai artimesni knygai.
Pirmasis žurnalas, tiksliau, jo pirmtakas, pasirodė 1665 m. Prancūzijoje. Lietuvių kalba pirmasis -„Aušra“ (1883 - 1886 m.), skirtas Didžiajai Lietuvai, ėjęs Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje).
Žurnalų yra įvairios paskirties: bendro visuomeninio pobūdžio, skiriamų tam tikroms gyvenimo ir veiklos sritims (kultūrai, literatūrai, verslui, sportui, ekonomikai, žemės ūkiui, dailei ir kt.), skaitytojų grupėms (moterims, jaunimui, vaikams ir pan.). Jūs turbūt jau išaugote iš „Genio“, imatės „Moksleivio“, o ir kitų žurnalų.
Žurnalai ne tiek informuoja, kiek nagrinėja gyvenimo problemas ir reiškinius. Juose bendradarbiauja specialistai, rašytojai, publicistai. Žurnalus rengia jų redakcijos. Šio periodinio leidinio pavadinimas bene pasitarnavo ir žurnalisto bei žurnalistikos terminams atsirasti.

ŽODYNAS - knyga, kurioje tam tikra tvarka (dažniausiai abėcėlės) pateikiami žodžiai, jų junginiai, terminai su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimais į kitą kalbą. Šį žodį lietuviams į burną įdėjo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas.
Senovėje žodynas vadintas „žodžių jūra“, promptariumu (aruodu). Prancūzų rašytojui Anatoliui Fransui tai - „visata, surikiuota abėcėlės tvarka“.
Kokių tik nėra žodynų. Įvairių įvairiausių, žiūrint kokiam tikslui leidžiami ir kam skiriami. Jie gali būti istoriniai ar dabartinės kalbos. Išsamūs, daugelio tomų, koks yra didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Atrankiniai, skirti kokiai kalbos ar mokslo sričiai. Pavyzdžiui, etimologijos, tarmių, terminų, tarptautinių žodžių, sinonimų, rašybos, frazeologizmų, kirčiavimo, slapyvardžių, rašytojų ir kiti žodynai. Vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai. Vieno ar kelių tomų. Leidžiami jie įvairiausio pavidalo - staliniai, kišeniniai, miniatiūriniai, kompiuteriniai. Žodynėlių randame ir mūsų klasikų bei literatūros palikimo leidiniuose (Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto ir kt.). Pirmąjį trikalbį (lenkų – lotynų - lietuvių kalbų) žodyną apie 1620 m. išleido Konstantinas Sirvydas.
Specialistai žodynus skirsto į tris pagrindines grupes: enciklopedinius, kalbų (filologinius) ir terminų.
Be žodynų neišsiverčia joks studentas, specialistas, rašytojas, žurnalistas, mokytojas. Žinoma, žodynai ne tos knygos, kurios būtų skaitomos paeiliui, nuo pirmosios eilutės iki paskutiniosios. Kaip, sakysime, koks romanas ar kitas grožinės literatūros kūrinys. Bet be jų kaip be rankų.
Gal kas nustebs, kad Aleksandras Diuma rašė ne tik romanus. Jis paliko parengtą didžiulį „Kulinarijos žodyną“, išleistą jau po rašytojo mirties. Visur, kur A. Diuma teko lankytis, jis užsirašinėjo labiausiai patikusių patiekalų receptus. Atsivertę jo žodyne pirmąją raidę „A“, randame žodį Abrikosas. Sužinome, kad šis vaisius į Prancūziją pateko iš Romos, o ten jis buvo atvežtas iš Armėnijos. Toliau aprašomi patiekalai iš abrikosų.

ŽINYNAS - vienkartinis ar tęstinis leidinys ar rinkinys, kur skelbiama glausta informacinio pobūdžio medžiaga. Duomenys ir žinios žinyne išdėstomos abėcėlės, chronologijos ar kita kuria tvarka. Mokyklinio amžiaus skaitytojai turi 1996 m. išleistą „Moksleivio žinyną“.

VIRŠELIS. Pirmiausia, ką pamatome knygoje -tai jos viršelis. Esti minkštų, padarytų iš popieriaus, ir kietų (kietviršių), dažniausiai iš kartono ar kokios kitos patvaresnės medžiagos.
Nuo viršelio paprastai prasideda pažintis su knyga ar kitu spaudiniu. Viršelis jau pristato autoriaus vardą ir pavardę, knygos pavadinimą, neretai iš jo sprendžiame ne tik apie leidinio išvaizdą, bet ir apie turinį. Galiniame viršelio puslapyje neretai randame ir autoriaus nuotrauką ir daugiau žinių apie jį. Kitąsyk recenzijos apie knygą ištrauką, anotaciją. Žodžiu, viršelis yra tai, kas pirmajai pažinčiai svarbiausia.
Spaudinio apdaras, aptaisalas (taip dar galima pavadinti viršelį) buvo sugalvotas spaustuvininkų XVI a. knygai apsaugoti ir apginti nuo visokių pažeidimų. Be viršelio spaudinys atrodytų apgailėtinai, greitai susidėvėtų.
Bet ir viršeliui neprošal turėti, kas jį patį saugotų. Spaudiniai apsaugomi jų viršelius aptraukiant audeklu, apklijuojant oda arba laminuojant skaidria plėvele (lot. lamina - plokštelė, lapas). O kadais, XVI a., ypač Anglijoje buvo mada knygų viršelius siuvinėti. Net karalienė Elžbieta neatsispyrė šiai pagundai. Viršeliai paprastai būdavo aptraukiami tamsiu rudu atlasu, išsiuvinėtu šilko, aukso ar sidabro gijomis ar išpuoštu perlais.

VINJETĖ (pranc. vignette - vynuogių šakelė) -nedidelis piešinys ar ornamentas knygai, leidiniui papuošti. Iš pradžių vinjetėje vyravo augaliniai motyvai, vėliau ir siužetiniai teminiai, turintys simbolinę ar alegorinę reikšmę. Vinjetę užtiksime jau antraštiniame puslapyje. Ji dedama knygos, jos skyriaus, dalies, skirsnio pradžioje ar pabaigoje. Leidinys su vinjetėmis atrodo gražiau, malonina akį.

VERSTINĖ KNYGA. Ar kada pagalvojame, kaip pasijustume, jeigu kitų kalbų literatūros lobiai būtų nuo mūsų visam laikui užrakinti lyg septyniais užraktais? Kas atsitiktų mokantiems tik savo gimtąją kalbą, jeigu neturėtume vertimų?
Liktume neskaitę Hanso Kristiano Anderseno ir brolių Grimų, nepažinę Karlo Majaus Vinetu, neįsivaizdavę, kaip kaunasi Aleksandro Diuma muškietininkai, nesusitikę su Zoržo Simenono garsiuoju Megrė ar Astridos Lindgren Karlsonu, nekeliavę su Ziuliu Vernu aplink pasaulį per 80 dienų. Nuo mūsų būtų pasislėpę be galo daug klasikos kūrinių. Koks mažas, skurdus ir siaurutis atrodytų mūsų pasaulis! Ar ne daug lengviau bendrauti su užsienio kraštų jaunuoliais, kai paaiškėja, kad ir jie yra skaitę Tomą Sojerį, žavėjęsi Robinzonu Kruzu?
O štai dabar duris į didįjį žmonijos žodžių lobyną galime praverti kasdien. Pasirinkti skaitymui knygą, pavyzdžiui, iš lietuviškai leidžiamos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“. O kur dar vertimuose sudėta įvairiausių mokslų pasaulinė išmintis?!
Atsikvėpimui pasakysime, kad pirmoji vaikų knyga, išversta lietuviškai (iš lenkų kalbos), buvo 1653 m. „Katechizmas, arba Trumpas pamokslas wieros krikščioniškos del waykialu mažu“.
Turbūt niekas nesiginčys, jog net geriausias vertimas neatstos originalo. Yra juk vadinamų „neišverčiamų“ poetų ir kūrinių. Kad ir mūsų Salomėja Nėris. Jie tikrai skamba tik gimtąja kalba. Daug laimi žmogus, galintis originalo kalba skaityti Šilerį, Hamsuną, Floberą ar Tveną. Pridursime, kad vertimų irgi esama įvairių: gali būti autorizuotas (originalo autoriaus aprobuotas), autoriaus (atliktas paties kūrinio autoriaus), pažodinis (kai originalo žodžiai išversti mechaniškai, neatsižvelgiant į jų sintaksinius ir loginius ryšius), laisvas (kai atpasakotas verčiamojo teksto turinys), sutrumpintas, kompiuterinis vertimas.

VANDENŽENKLIS. Tikriausiai esate prieš šviesą žiūrinėje popierinį banknotą ir pastebėję persišviečiančius piešinio kontūrus. Tai - vandenženklis ar filigranas (lot. filum - siūlas + gra-num - grūdas).
Atsirado išplitus popieriaus gamybai. Pirmąsyk vandenženklis pasirodė Italijoje XIII a. pabaigoje. Taigi nuo senų laikų kiekviena popieriaus dirbtuvė turėjo savininko, meistro ar firmos ženklą tarsi kokią gaminio etiketę ar kokybės markę - vandenženklį. Jis padėdavo atskirti gaminį ir apsaugoti nuo padirbinėjimo. Vandenženkliai vaizdavo augalus ir gyvūnus, miestų ir šalių herbus, įvairias emblemas, savininkų inicialus.
Lietuvos popieriaus dirbtuvės (nuo XVI a.) turėjo savo vandenženklius (vytį, tulpes, varpus, žuvis, inicialus, herbus).
Dabar pagal vandenženklį nustatomi svarbūs popieriaus duomenys - pagaminimo laikas, vieta, savininkas ar dirbtuvė ir kt. Senuosius vandenženklius tiria filigranologija. Mūsų mokslininkas Edmundas Laucevičius dviejų tomų veikale atrado, suklasifikavo, apibūdino per 4000 vandens ženklų, vartotų Lietuvos popieriuje XV - XVIII a.
Šiuo metu vandenženkliai vartojami vertybiniams popieriams, ypač pinigams ar svarbiems dokumentams žymėti.

VAIKŲ KNYGA. Pirmąją vaiko metuose skaitytą knygelę ir dabar regiu akyse kaip gyvą. Ji man iki šiol visų gražiausia. Tai buvo puošniai išleista Stepono Zobarsko pasaka „Brolių ieškotoja“.
Kiekvienas turime po tokią knygelę - pačią pirmąją. Ji, anot vieno rašytojo, buvo pirmoji gija, išvedusi mus iš kambario ir kiemo į kitą, platų ir dar nepažįstamą pasaulį. Ta vaikystės knygelė, „kur klūpo raidėse nykštukai septyni“ (Alfonsas Nyka - Niliūnas).
Kai kalbama apie vaikų knygą, paprastai orientuojamasi į skaitytojus iki 12 - 14 metų. Ji rėpia plačiai. Liaudies pasaką, dainą, patarlę ir minklę. Tuos suaugusiųjų literatūros kūrinius, kurie suprantami vaiko amžiui. Vaikų knygai priklauso ir specialiai jiems rašyti kūriniai. Šmaikščiai ir teisingai pasakė vienas suomių rašytojas: „Vaikų knyga - literatūros kūrinys, kurį gali skaityti ir vaikai“.
Vaikų knyga gali būti įvairiausios formos: ir kaip žaislas, ir kaip tekstai, įrašyti į kasetes. Leidžiamos paveikslėlių knygelės dar nemokantiems skaityti, o tik žiūrėti ar klausytis. Knygos, susijusios su garsu. „Pridėdavau prie knygos ausį ir kone verkdavau, kad raidės tyli“,- prisimena vaikystę poetas Kazys Bradūnas. Šių dienų vaikai jau skaito paukščių ir žvėrelių pavidalo garsines knygutes su jų atvaizdais ir balsais. Atvertus puslapį su kuklia lakštingala, pasigirsta jos neatsiklausomos trelės, atskleidus kitą su liūtu girdimas riaumojimas, su šuniuku - lojimas. Leidžiamos mažiesiems knygutės-armonikos, knygutės - širmos, knygutės-vėduoklės, knygutės-panoramos, knygutės-figūros.
Tokios knygutės pamažu nutiesia tiltelį gilyn į knygų pasaulį. Arba, kaip sakė Motiejus Valančius, anas vaikis „kiaurai perėjo elementorių ir įšoko į knygas“. Taigi „įšoko“ į vaikų literatūrą - jos knygų gausybę. Iš viso pasaulio. Lietuvių ir kitų autorių. Išleistos seniausiais laikais ir dabar įvairiose šalyse, jos yra surinktos ir eksponuojamos Vaikų knygos muziejuje Varšuvoje.
Patys vaikai ir suaugusieji sudarinėja geriausių knygų, skirtų vaikams, sąrašus, renka žymiausių kūrinių penketukus ar dešimtukus. Antai vienas prancūzų rašytojas surašė tokias penkias vaikų knygas, kurias jis laiko viršukalnėmis: Sarlio Pero „Batuotą katiną“, Hanso Kristiano Anderseno „Sniego karalienę“, Džozefo Radijardo Kiplingo „Pasakas šiaip sau“, Šeimos Lagerliof „Stebuklingąsias Nilso kelionės“ ir Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą“.
Vaikų literatūros kūrėjams ir dailininkams (taip pat vertėjams) įsteigta tarptautinė H. K. Anderseno premija. Balandžio 2 d. pažymima Tarptautinė vaikų knygos diena. Lietuvoje (nuo 1978 m.) kasmet rengiama Vaikų knygos šventė, kuri keliauja iš vieno rajono į kitą. Jos simbolis - medžio skulptūrėlė, vaizduojanti Madoną su knyga ir kūdikiu ant rankų.

VADOVĖLIS - knyga, sistemingai, suprantamai išdėstanti kurios nors mokslo srities pagrindus. Ji paremta mokslo naujienomis, skirta mokytis ir mokyti.
Vadovėlių istorija siekia gilią senovę. Šumerų molinėms lentelėms su mokymo tekstais jau 4500 metų. Antikiniame pasaulyje kaip mokymo knygos buvo naudojami kai kurių autorių veikalai. Euklido „Pradmenys“ (apie 300 m. prieš Kristų) buvo naudojami kaip geometrijos vadovėlis daugelį šimtmečių (suskaičiuota, kad iki XIX a. pabaigos buvo išleisti 2500 „Pradmenų“ leidimai įvairiose šalyse). Pirmąjį iliustruotą vadovėlį sukūrė žymus čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis („Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose“, lot., 1658 m.).
Eidami į pamokas, kuprinėn dedatės tądien reikalingus įvairius vadovėlius, dabar naujai parengtus, įdomiai parašytus, patraukliai išleistus. Kartais vadovėliai išverčiami iš kitų kalbų.
Bet tikimės, jog nepamiršote ir pirmojo savo vadovėlio - anuomet pirmaklasiui paties svarbiausio, įdomiausio - elementoriaus (žr. ELEMENTORIUS). Beje, ar turite savo bibliotekoje tą pirmąją mokyklos knygelę, o ir kitas pirmąsias mokymosi knygas?
Priminsime, kad Pranas Mašiotas labai apgailestavo neišsaugojęs savo abėcėlės ir sakėsi, jog kelias galėtų atiduoti, kad tą pirmąją turėtų savo bibliotekoje.

TIRAŽAS (pranc. tirage) - vieno pavadinimo knygos ar kito spaudinio, periodikos leidinio išspausdintų egzempliorių skaičius. Štai šios knygelės išleista 3000 egzempliorių. Vienkartinis leidinio tiražas - periodinio leidinio vieno numerio egzempliorių skaičius. Metinis leidinio tiražas - periodinio leidinio bendras egzempliorių, išleistų per metus, skaičius.
Pirmosios spausdintos knygos paprastai būdavo išleistos nedideliu 300 - 400 egzempliorių tiražu. Tik XVI a. vidury Europoje vidutinis knygos tiražas jau pasiekė 1000 egzempliorių. Vėliau (XVII - XVIII a. ir beveik iki XX a. sandūros) buvo leidžiama vidutiniškai 2500-300C egzempliorių. Žinoma, buvo tais laikais knygų, kurių tiražai toli lenkė vidutinius. (Vidutinį tiražą nesunku apskaičiuoti: visų per metus išėjusių knygų bendrą egzempliorių skaičių reikia padalinti iš knygų pavadinimų skaičiaus.)
XX a., ypač nuo vidurio, knygų tiražai smarkiai šoktelėjo. Lietuvoje 8 - 9 dešimtmetį vidutinis grožinės literatūros knygos tiražas buvo apie 30 tūkstančių egzempliorių. Kai kurių knygų vaikams tiražas siekė 100 tūkstančių egzempliorių.
Šiuo tarpu tiražas daug priklauso nuo knygų rinkos, nuo to, kokios sąlygos susiklosto knygai parduoti. Tad ir jų egzempliorių skaičius nustatomas atsižvelgiant į tas aplinkybes. Jeigu leidinio kaina aukšta, jeigu apsirikta dėl jo tiražo -spaudinys gali užsigulėti neišpirktas.
Aišku, kad grožinės literatūros kūriniai, ypač detektyvai, nuotykių, meilės romanai ar šiaip bestseleriai, leidžiami daug didesniais tiražais nei mokslo ir kitos knygos. Tokie leidiniai gali duoti leidėjams ir daug didesnį pelną.

TĘSTINIS LEIDINYS. Nuo periodiškai einančio skiriasi tuo, kad leidžiamas nelygiais laikotarpiais, susikaupus medžiagai, nevienodos apimties. Vienas numeris, tomas ar knyga gali pasirodyti kartą per metus, kitas už pusmečio ar pusantrų metų.
Tęstinio leidinio numerius (tomus ar knygas) jungia tas pats pavadinimas, vienodas formatas. Jie vienodai apipavidalinti, numeruoti. Tęstiniai leidiniai pasirodo dažniausiai tradiciniais pavadinimais: darbai, rinkiniai, užrašai ir pan. Juose spausdinami mokslo darbuotojų straipsniai, jų tyrimo rezultatai. Toks leidinys yra ir mokslo darbai „Baltistika“.

TEKSTAS – (lot textum – audeklą) tai audėjas siūlus surisdavęs į audinį. Panašiai daro knygos autorius: jis taip pat „riša“ savo mintis į savotišką audeklą - tekstą. Štai kaip kartais atsitinka: regis, tokios skirtingos reikšmės žodžiai -tekstas ir tekstilė - pasirodo artimiausi giminės.
Tekstas - tai iš grafinių ženklų (raidžių ir kt.) sudėta visuma. Ji perteikia rašto, kalbos turinį. Knygoje esti pagrindinis (autoriaus), papildomas (priedai ir kt.) ir pagalbinis (knygos aparatas) tekstai. Tekstu vadinamas ir rašto, spaudos, tautosakos kūrinys, jo fragmentas, dalis, ištrauka. Sakoma: dainos, romano tekstas, ištrauka iš kalbos, pranešimo, dokumento teksto. Šitaip įvardijama tai, kas autoriaus pasakyta, parašyta, išspausdinta.
Galime susidurti dar su viena teksto reikšme: taip yra vadinamas 20 punktų šriftas, vartojamas vaikų knygoms ir antraštėms spausdinti.
Mokslas, tyrinėjantis ir nustatantis rašytinių kūrinių ir dokumentų teksto istoriją, vadinasi tekstologija.

TBA. Pirmiausia iššifruokime šią santrumpą. Tos trys raidės reiškia TARPBIBLIOTEKINIS ABONEMENTAS. Tai tokia bibliotekų bendra darbiavimo forma, kai viena biblioteka prireikus skolina knygas kitai. Juk būna, kad Jums žūtbūt prireikė knygos ar kitokio leidinio, kurio neradote nė vienoje, sakysime, Kauno bibliotekoje. O ką jau kalbėti apie kokią nors miestelio biblioteką. Net nežinote, kurioje Lietuvos bibliotekoje ji galėtų būti.
Tada nieko kito neišgalvosi, kaip pasinaudoti TBA paslauga. Kitaip sakant, paprašyti Jūsų lankomos bibliotekos, kad reikalingą knygą ji gautų per tą paslaptingąjį TBA. Jeigu reikalingoji knyga ar leidinys yra seni, reti ar itin vertingi, gausite kopiją ar mikrofilmą.
Neskolinami rankraščiai, vieninteliai leidinių egzemplioriai, laikraščių bei kitų periodikos leidinių komplektai. Bekeliaudami iš vienos bibliotekos į kitą, iš vienų rankų į kitas, leidiniai gali pražūti.
Mokslininkai, įvairūs specialistai naudojasi ir tarptautiniu TBA. Mūsų šalies didžiosios bibliotekos skolinasi iš užsienio bibliotekų leidinius, kaip ir šios iš mūsų.
Baigtume reklama: „Naudokitės TBA paslaugomis! Jos atliekamos ir per kompiuterinį ryšį“.

SPAUSTUVĖ - įmonė, kurioje leidyklos ar leidėjo galutinai parengtas rankraštis virsta knyga ar kitu leidiniu. Čia vyksta svarbiausieji knygos gamybos darbai - ją renka, spausdina, brošiūruoja, įriša. Anot vieno mano kolegos, poligrafijos specialisto, knygos kelias spaustuvėje ir dabar toks pat, kaip Johano Gutenbergo laikais. Tiktai šiandien knygą gamina sudėtingos, moderniškos mašinos, kiti poligrafijos technikos įrenginiai bei prietaisai, kompiuteriai.
Kas esate lankęsi spaustuvėje, galėjote savo akimis matyti, kaip padaroma knyga.
Kiekvienos knygos metrikoje visada nurodoma ir spaustuvė. Mat ji atsako už leidinio išvaizdą, visapusišką spaudos kokybę. Gražiai, rūpestingai ar prastai, atžagariom rankom išspausdinta knyga daug pasako apie spaustuvę. Iš jos knyga keliauja pas leidėją, autorių, į knygyną, į biblioteką, kol galiausiai pasiekia skaitytoją.
Spaustuvės atsirado sulig Gutenbergo veikla. Garsiausios XV - XVII a. spaustuvės minėtos rašant apie Aldų, Elzevyrų, Plantenų ir kitų spaustuvininkų dinastijas.
Pats žodis spaustuvė į mūsų kalbą atėjo iš XVII a., iš kalbos žinovo Konstantino Sirvydo sukurtų naujadarų, ir gyvuoja jau per 350 metų. Žodis šimtmečiu jaunesnis už pirmąją spaustuvę Lietuvoje, įsteigtą prieš 1522 m. Vilniuje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje XVI-XVII a. jau veikė apie 40 spaustuvių (Vilniuje, Kėdainiuose, kitose vietose).
Vėlesniais laikais - XIX a. pab.- XX a. pr. iš lietuviškų spaustuvių garsėjo Martyno Jankaus (Bitėnuose), Petro Vileišio (Vilniuje), Saliamono Banaičio (Kaune) ir kt.
Šiuo laiku tarp didžiausių, moderniškų ar modernizuotų Lietuvos spaustuvių yra „Spauda“, „Vilspa“ Vilniuje, „Aušra“, „Raidė“, „Spindulys“ Kaune, „Rytas“ Klaipėdoje, „Titnagas“ Šiauliuose. Pastarųjų trijų vardais spaustuvės veikė ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940 m.).
Spaustuvė visada susijusi su knygos spausdinimu. Paklausykime, kas kalbama apie jo reikšmę.
Kartu su ugnies, rato ir burės išradimais, knygų spausdinimas - vienas iš didžiausių žmonijos laimėjimų, - buvo įsitikinęs prancūzų rašytojas Alfonsas de Lamartinas. „Garas ir geležinkeliai, -sakė jis, - įveikia nuotolį, o knygų spausdinimas įveikia laiką. Tad visi mes - amžininkai. Aš kalbuosi su Homeru ir Ciceronu, o ateities homerai ir Ciceronai kalbėsis su mumis“.
Beje, pasiėmę poeto Pablo Nerudos knygą „Odė spaudai“ (išleista lietuviškai 1986 m.) iš poetinio teksto sužinosite daug ko įdomaus apie spaustuvę ir jos techniką, apie šriftus ir spaustuvininkus.

SLAPYVARDIS. Kilęs iš graikiško žodžio pseudonymos, reiškiančio netikrą, pramanytą ar tyčiomis pasirinktą asmenvardį.
Juo dėl įvairiausių priežasčių pridengiama tikroji autoriaus pavardė. Taip daryta arba gresiant valdžios, cenzūros, kitiems persekiojimams, kaip, pavyzdžiui, buvo Lietuvoje, ypač spaudos draudimo laikais, arba norint kuo nors išsiskirti, pabrėžti savo asmenį ir pan. Maža dėl ko aktorius, žurnalistas, rašytojas ar kitas autorius „įsislaptina“ savo pavardę?
Kai kurie autoriai vartojo net labai daug slapyvardžių. Būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius pasirašinėjo daugiau nei 200 slapyvardžių. Apie 100 jų turėjo rašytojas Balys Sruoga, mėgęs pasirašinėti labai išradingai ir keistai (Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė ir pan.).
Neretai slapyvardis virsta net pavarde. Jūs galite nurodyti ne vieną mūsų rašytoją, kuris žinomas slapyvardžio pavarde. Tai Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Juozas Baltušis ir t.t. Kai kurios net paveldėtos: Liudo Giros sūnus - Vytautas Sirijos Gira.
Bet kažin ar visi įtartumėte, jog garsiosios kino žvaigždės Merilinos Monro tikroji pavardė -Norma Jean Beiker, kaip ir rašytojo Marko Tveno - Samuelis Langornas Klemensas. Žanui Batistui Poblenui atrodė, kad jo pavardė publikai „neskambės“. Per daug proziška, neraiški. Atsirado Moljeras.
Yra net keliasdešimt slapyvardžių (pseudonimų) rūšių. Pavyzdžiui, PSEUDOGINIMAI, kai moteriškos giminės slapyvardį pasirenka vyrai (poetas J. Mačys - Kėkštas pasirašinėjo Danute). Arba GEONIMAI - slapyvardžiai, sudaryti iš vietovių pavadinimų (Rygiškių Jonas) - Jono Jablonskio slapyvardis nuo kaimo, kuriame jis augo, ir pan. Iš autoriaus pavardės ir vardo ar šiaip pasirinktų raidžių sudaryti slapyvardžiai vadinami KRIPTONIMAIS. Pavyzdžiui, P. V. (Povilas Višinskis), D. K. (Domas Kaunas).
Lietuvos raštijoje slapyvardį pradėta vartoti XVI a. Baigiamas leisti „Lietuviškųjų slapyvardžių žodynas“ (4 t.).

SKILTIS. Esti, kad knygos puslapis vertikaliai padalintas į du stulpelius, o laikraščio - į keturis ar penkis ir daugiau stulpelių. Jie vadinami skiltimis.
Skiltimis dažniausiai suskirstyti enciklopedijų, žodynų, albumų, visada - periodikos leidinių puslapiai.
Spaustuvėje skiltimi dar vadinamas nelaužytas raidžių rinkinys ar jo atspaudas.

SKAITYTOJAS. Jis atsirado anksčiau nei knyga ar raidžių raštas. Žmogus jau „skaitė“ piešinius olose, mazgaraštį ir kitus ženklus. O per juos homo legens (lot.) - skaitantis žmogus - gaudavo informaciją. Bet ne tik. Jis dažnai lėmė ir lemia knygos ar kūrinio likimą. Nes knyga tol gyva ir reikalinga, kol ji skaitoma. Todėl skaitytojas visada rūpi autoriui, rašytojui, leidėjui, knygos specialistui. Apie skaitytoją jau kalbėjo Martynas Mažvydas. Pirmasis, pavartojęs terminą „lietuvių skaitytojas“, buvo Jonas Bretkūnas. Dar kartą peržiūrėjęs savo verstą Bibliją, 1602 m. jis laiške Prūsijos kunigaikščiui rašė: „...lietuvių skaitytojas, tikiuosi, šiuo vertimu dabar bus labiau patenkintas“.
Visaip mėginama minti tą paslaptį ir ieškoti užkastojo lobio. Yra LEKTOLOGIJOS mokslas (lot. lectio - skaitymas + logos - mokslas), tiriantis skaitytoją ir skaitymą.
Nors kiekvienas žmogus - individualus ir atskiras pasaulis, skaitytojai turi daug bendrų savybių. Pagal jas skaitytojai įvairiai skirstomi.
Skaitymui labai svarbus skaitytojo amžius. Juk nėra nė ko įrodinėti, kaip skirtingai skaito ir kūrinį suvokia vaikas ir paauglys, jaunuolis ar daug gyvenime patyręs žmogus.
Jūsų metuose tikriausiai norisi kuo daugiau, kuo greičiau ir kuo įvairiau skaityti. O jeigu tarp jūsų pasitaiko koks „neskaitytojas“, tasai skaityti bus neįpratęs ir neišmokęs mažatvėje.
Neįpratę ankstyvoje vaikystėje ir paskui, net suaugę, nenoriai skaitysime arba baidysimės knygos. Juk tada atsitinka kaip tam Kiplingo Maugliui, kuris negirdėjo žmonių kalbos, o paskui išmokti jau buvo per vėlu... Taip esti ir su skaitymu.
Skaitytoją kuria ne tik jis pats. Didelio poveikio jam daro šeima. O dažnai dar daugiau įtakos turi artimi draugai. Visada išmintinga pasiklausyti mokytojo, bibliotekininko, šiaip protingo žmogaus nuomonės ir atsižvelgti į šių skaitytojų patirtyje. Pasirinkimas priklauso ir nuo pasiūlos, leidybos politikos, knygų asortimento, nuo sudarytų sąlygų lektūrą įsigyti, apskritai nuo visuomenės kultūros ir jos požiūrio į knygą ir skaitymą.
Gal kaip skaitytojus mus ugdo ir vieta, iš kurios esame kilę ir kurioje gyvename, aplinka, kurioje mokomės. Susiklosto skirtumų tarp mergaičių ir berniukų, moterų ir vyrų lektūros.
Kiekvienas kaip skaitytojas esame vis kitaip saviti. Nes kiekvienas vis kitokio būdo, charakterio, temperamento. Žodžiu, kitokios prigimties ir įgytų savybių. Vienokios ar kitokios žmogiškosios ypatybės daug reiškia mūsų skaitymui.
Tad sutikime su Viktoru Hugo, kuris sakė: „Kartais skaitytojai atsitraukia nuo knygų neatpažįstamai pasikeitę. Ir išdidžiausi protai, ir subtiliausi, ir švelniausi, ir paprasčiausi, ir patys didieji žmonės leidžiasi knygos apžavimi.“

SKAITYMAS. Yra toks neįprastas, netikėtas pasakymas: knyga gimsta ne tada, kai ją kas sugalvoja, net ne tada, kai parašo, pagaliau ne tada, kai išspausdina ar išleidžia, o tik tada, kai ją perskaito. Štai kaip prasideda knygos gyvenimas.
Paklaustas, kas yra skaitymas, Levas Tolstojus atsakė, jog tai „didelis klausimas“. Vadinasi, sudėtingas, neišspręstas. Mat skaitymas toks individualus ir subtilus dalykas, kad neįmanoma pateikti kokių receptų ir taisyklių, tinkamų kiekvienai knygai ir autoriui skaityti. Kiekvienas turime teisę laisvai pasirinkti, ką skaitysime. Palikę vienodu su knyga, akis į akį su kūriniu, skaitome vis kitaip, kaip išmanome ir kaip mokame.
Bet norėdami populiariau ir patogiau išdėstyti, kas yra skaitymas, galime šį klausimą lyg ir suskaidyti į kitus: kam, ką ir kaip skaityti? Nors tai neatskiriami dalykai. Vienas be kito negali būti.
Kai tik paimame knygą į rankas, tie trys klausimai gali iškilti ir iškyla tartum nejučiom.
Iš tiesų, ko siekdami ir kam skaitome tą ar kitą knygą ar kūrinį? Mokyklai, mokymuisi ar sau? Ar kad daugiau ir giliau ką žinotume, išgyventume ir perjaustume. Čia tiktų viena senųjų Rytų filosofo A. Faradžio sentencija: „Tegul mintys, sukauptos knygose, bus tavo kapitalas, o mintys, kurios kils tau pačiam - jo procentai“. O kitąkart gal pasiimam knygą, kad laikas greičiau prabėgtų, kad atsipūstume, papramogautume? Kaip Igno Šeiniaus apysakos „Mėnesiena“ veikėjas Jonas, panoręs „paskaityti ką tildančio, kaip šio vakaro švelnumą“.
Dažnai pagal tai renkamės ir ką skaityti, kokios literatūros, temos, žanro kūrinį ar knygą. Bet gal verta atsižvelgti į skaitytinų knygų skirstymą, pateiktą rašytojo Oskaro Vaildo. Anot jo, yra knygų, kurias reikia arba galima perskaityti vieną sykį, tokių, kurias verta perskaitinėti ne kartą, ir tokių, kurių neverta skaityti. Juk kiek sugaištame laiko, per daug skaitydami periodikos, vidutiniškų knygų ir kūrinių.
Kaip skaitysime tą ar aną šitą kūrinį, priklauso nuo to, kam ir ką, kada, kur, su kokia nuotaika skaitysime. Pagaliau kokį skaitymo būdą išsirinksime. Ar skaitysime su pieštuku rankoje, vadinasi, įdėmiai, lėtai, pasižymėdami kilusias mintis ir įspūdžius? Ar greičiau, ieškodami knygoje šįkart tik mus intriguojančių žinių, ar kone paknapstom, skubinai perbėgsime kokį detektyvą?
Visa tai daug pareina nuo žmogaus, kuris skaito - Homo lėgens, skaitytojo.

SIGNALINIS EGZEMPLIORIUS (lot. signo - žymėti). Vienas autorius dienoraštyje įrašė: „Šiandien iš leidyklos gavau signalinį. Dar kone šiltas. Perverčiau, peržiūrinėjau. Regis, visa tvarkoje. Pirmyn!“
Signalinis egzempliorius yra pirmasis (ar keli pirmieji), bandomasis ar pavyzdinis knygos, žurnalo egzempliorius. Iš spaustuvės jis paprastai siunčiamas leidyklai. Ši parodo ar atiduoda jį autoriui. Jeigu leidėjas ar autorius neturi dėl jo svarbių pastabų, jie patvirtina leidimą spausdinti ir platinti tos knygos visą tiražą (žr. TIRAŽAS).

SERIJA (lot. series - eilė) - grupė leidinių, kuriuos vienija jų paskirtis, literatūros rūšis, tematika ar žanras; autorių gali būti daug.
Tokie leidiniai turi bendrą serijos pavadinimą (kiekviena atskira knyga - savo antraštę), yra vienodo formato, vienodai apipavidalinti.
Serijos dar vadinamos BIBLIOTEKOMIS, kitaip tariant, uždaromis serijomis, kai iš anksto numatytas jų baigimo terminas ir apimtis (tokia turėjo būti „Pasaulio literatūros biblioteka“). Praktikuojamas KNYGYNĖLIO pavadinimas. Serija gali būti skirstoma į dalis (serijėles).
Kokiai serijai priklauso knyga, dažniausiai nurodoma jos viršelyje: „Česlovas Milošas. įsos slėnis. Nobelio premijos laureatai“.
Šiuo metu knygų serijos labai madingos. Lietuvoje leidyklos leidžia per dvidešimt pavadinimų serijų. Neretai vienos srities ir pobūdžio kūriniai įkurdinami net kelių serijų pastogėse. Antai pasakų serijos („Lietuviškos pasakos“, „Gražiausios pasaulio pasakos“, „Miško pasakos“). Detektyvus glaudžia serijos „Pasaulio detektyvo meistrai“, „Detektyvo labirintuose“, „Populiarusis detektyvas“, „Vaikų detektyvai‘. Fantastikos literatūrą - „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, „Pasaulinės fantastikos lobynas“. Yra kelios meilės kūrinių serijos („Užsienio meilės istorijos“ ir kt.). Deja, neretai po romantišku serijos pavadinimu slepiasi banali, prasta literatūra. Nuo 1993 m. leidžiama „Bestselerių“ serija.
Su klasika, kitais žymiais grožinės literatūros kūriniais supažindina serijos „10 +...“, „Populiari klasika“, „XX amžiaus aukso fondas“ ir kitos. Leidžiamos pažintinės, filosofinės ir kitos literatūros serijos paaugliams „Ad se ipsum“ („Sau pačiam“), „Aš ten buvau“, „Pažink pasaulį“ ir kt.

RUBRIKA. Knyga, kitas spaudinys, ypač periodikos leidinys padalinami, suskirstomi į smulkesnius vienetus. Dalis, skyrius, paragrafus, skiltis. Jų antraštės ir yra rubrikos. Lotyniškai rubrica - įstatymo antraštė, parašyta ar nuspalvinta raudonais dažais (ruber - raudonas). Taip senovės rankraštinėse knygose buvo piešiamos jų skyrių ar dalių antraštės, kolofonai (gr. kolophon - viršūnė) -paskutiniame rankraščio ar senosios spausdintos knygos puslapyje įrašyti duomenys apie autorių, perrašinėtoją ar spaustuvininką, knygos išleidimo vietą, datą.
Leidiniai rubrikuojami įvairiais tikslais. Sakysime, tam, kad rubrika pabrėžtų kokią mintį, atkreiptų dėmesį į kurią temą, pagaliau, kad būtų lengviau susigaudyti knygoje, laikraštyje, žurnale.
Rubrika gali būti ir knygos kurio nors vieneto antraštė, ir nuolatinis, reguliarus laikraščio ar žurnalo skyrelis. Štai „Lietuvos ryto“ beveik kiekviename numeryje rasime straipsnį po rubrika „Laiko ženklai“, o laikraščio priede „Sostinė“ - po rubrika „Vakar ir šiandien“ įvairių žinučių.
Bibliotekoje rubrikų rasime, pavyzdžiui, kataloguose, pagalbinėse ar bibliografinėse rodyklėse. Atskiru žodžiu (rubrika) čia iškeliamos temos, skyriai, dalys.

RINKINYS (RINKTINĖ) - knyga, sudėta iš kelių autorių ar įvairių vieno autoriaus kūrinių. Tokia yra Jums pažįstamų „Skaitinių“ serijos knyga - Broniaus Radzevičiaus „Vakaro saulė“ - rašytojo novelių ir apsakymų rinkinys. Jis dar įvardintas rinktine. Mat į jį atrinkti kuo nors pažymėtini, brandžiausi šio rašytojo kūriniai.
Štai kitas leidinys - „Meilė: širdžių šventė“. Tai užsienio ir lietuvių poetų eilėraščių rinkinys meilės tematika.
Yra įvairių rinkinių. Pavyzdžiui, tos pačios ar skirtingos temos, srities, žanro kūrinių; gali būti kuriai progai ar sukakčiai skirtas (jubiliejinis); sudarytas iš istorijos ar kitų dokumentų (dokumentų rinkinys) ir kt. Vieni iš jų leidžiami periodiškai, kiti yra tęstiniai, treti (dažniausiai) pasirodo tam tikrais atvejais.

REZIUMĖ (pranc. rėsumė, angį. summary, vok. Zusammenfassung; Resūmee) - santrauka. Trumpai išdėstyti knygos ar veikalo teiginiai ir prieitos išvados.
Reziumė dažniausiai turi mokslo knygos ir rinkiniai. Ji skelbiama originalo ir (dažniausiai) užsienio kalba. Dedama po pagrindinio teksto. Reziumuoti, vadinasi, trumpai apibendrinti, kas parašyta ar pasakyta.

REDAKTORIUS (pranc. rėdacteur < lot. redac-tus - sutvarkytas). Tai žmogus leidykloje ar redakcijoje, kuris lydi autoriaus rankraštį nuo jo pradžios iki kol jis tampa knyga. Paprastai redaktorius pirmas susipažįsta su rankraščiu, jį atidžiai perskaito, tariasi su autoriumi, kas tvarkytina, redaguoja kalbą, stilių, taiso įvairius netikslumus bei paklaidas. Jeigu knyga yra vertimas - lygina ir tikrina jį su originalu.
Redaktorius - tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo. Jam svarbu, kad tekstas meniškai ir dalykiškai būtų kuo geresnis. Jis turi būti kompetentingas, tolerantiškas savo srities specialistas. Patyręs ir įžvalgus, jis daug padeda, kad knyga pasaulį išvystų tobulesnė.
Be teksto ir stiliaus redaktoriaus, leidinį dar rengia techninis redaktorius (dizaineris) ir meninis redaktorius. Jiedu nustato būsimos knygos formatą, apgalvoja, kaip atrodys viršelis, sudaro maketą, parenka šriftą ir pan.
Pasitaiko sudėtingų mokslinių knygų, kurioms redaguoti kviečiamas dar vienas redaktorius - tos srities autoritetas - specialus ar mokslinis redaktorius.

RAŠTAS. Ženklų sistema informacijai užrašyti. Kol susikūrė dabar mūsų vartojamas raštas, praėjo tūkstantmečiai. Vien tik graikų (finikiečių) raštas nuo Atėnų iki Romos keliavo 500 metų! Lėktuvu šiandien šį nuotolį įveiktume greičiau nei per dvi valandas.
Rašto pradžia, ankstyviausioji jo forma - PIKTOGRAFIJA (lot. pietus - piešinys, grapho - rašau). Lietuviškai būtų vaizdaraštis. Atskiri piešiniai - piktogramos - to rašto ženklai. Piktografinio rašto amžius - teigia mokslininkai - apie 15 tūkstančių metų. Ilgai, labai ilgai juo naudotasi.
Besiplėtodamas šis raštas perėjo į kitą etapą - IDEOGRAFIJĄ (gr. idea - sąvoka) arba simbolių raštą. Tai taip pat savotiški piešiniai. Bet šie ženklai (hieroglifai) jau vaizdavo ir reiškė atskirą žodį, paskui - skiemenį, dar vėliau - atskirą garsą. Ši rašto sistema jau buvo žinoma trečiąjį tūkstantmetį prieš Kristų.
Tačiau ideografinis raštas buvo sunkus, sudėtingas vartoti. Reikėjo mechaniškai įsiminti šimtus jo ženklų - hieroglifų. Tad senovės finikiečiai sukūrė patogesnę ir lengvesnę rašto formą - fonetinį arba garsinį raštą (gr. phoune - garsas). Jį ir dabar vartojame.
Čia tik stambiais brūkšniais nubrėžėme rašto raidą. Be aptartų jo sistemų, buvo ir kitų - smulkesnių, pereinamojo pobūdžio. Mazgaraštis, daiktaraštis, dantiraštis.
Norėtųsi pridurti dar kai ką. Visai gali būti, kad piktografinį, ideografinį ar net ir fonetinį raštą turėjo ir mūsų protėviai - senovės lietuviai. Senovinio lietuvių rašto pavyzdžių pateikė Simonas Grūnau XVI a., Teodoras Narbutas XIX a. Tai tikriausiai prasimanyti dalykai. O gal senovės lietuvių raštas dar neįminta mįslė, neįspėta paslaptis? Kategoriškai neigti ar teigti būtų per drąsu.

RANKRAŠTIS. Juo galime vadinti bet kokį tekstą, parašytą, taisytą, redaguotą autoriaus ranka.
1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja Ona Matusevičiūtė rado 1503 m. išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams“ paskutiniame puslapyje ranka įrašytą 25 eilučių lietuvišką tekstą. Tai treji poteriai - „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“.
Mokslininkai Jurgis Lebedys ir Jonas Palionis nustatė, kad poteriai įrašyti XVI a. pirmajame ketvirtyje ir kad tai perrašymas iš kito, dar ankstesnio teksto, kuris kol kas nežinomas Kitas lietuviškas rankraštinis tekstas atrastas 1986 m. Senosios knygos tyrėjas Sigitas Narbutas jį aptiko 1501 m. Lione išspausdintame „Mišiole“ (mišių knygoje; lotynų kalba).
Nežinomą lietuvišką frazę 1530 m. išleistose „Homilijose“ (pamokslų rinkinyje) aptiko jau minėtasis S. Narbutas. Ten parašyta „Devo zudine“ („Dievo žudynė“). Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja Virginija Galvanauskaitė 1998 m. rado lietuvišką įrašą 1590 m. Venecijoje išleistoje knygoje. Tai jau ketvirta lietuviška marginalija XVI a. knygose.
Didžiosiose bibliotekose yra specialūs rankraščių skyriai (rankraštynai). 

RANKRAŠTINĖ KNYGA. Iki XV a. vidurio - iki Johano Gutenbergo išradimo - visokie raštai, dokumentai, knygos buvo rašomi ar perrašomi ranka. Viduramžiais pavienių perrašinėtojų (skriptorių) nebepakako, susikūrė specialūs jų cechai - skriptoriumai vienuolynuose.
Neretai knygą perrašinėdavo keli žmonės. Vienas (ar keli) - pagrindinį tekstą, kitas dailiai išvedžiodavo pirmąsias raides (inicialus), trečias - iliustruodavo. Rankraštinės knygos tiražas tik retsykiais siekė keliasdešimt egzempliorių.
Žinomos dvi rankraštinių knygų formos - ritinys (atsirado Egipte 3000 m. prieš Kristų ir egzistavo iki mūsų eros VI a.) ir kodeksas (pasirodė mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais ir gyvuoja iki šiol beveik be esminių pakitimų).
Svarbiausios Lietuvos rankraštinės knygos yra Lietuvos metraščiai (XIV - XV a.), Lietuvos statutas (1529 m.), parašyti senąja gudų kalba.
Beje, kas galėtų nuginčyti, jog rankraštinės knygos dar rašomos ir mūsų laikais? Teko matyti gražiai ranka į storus sąsiuvinius perrašytą kadais labai populiarią Helenos Mnišek „Raupsuotąją“.

RAIDĖ. Už šį lietuvišką žodį, - sako kalbininkas Algirdas Sabaliauskas, - turime padėkoti „Anykščių šilelio“ autoriui Antanui Baranauskui. Berods, 1872 m. jį poetas vartojo savo paskaitose Kauno kunigų seminarijoje.
Iki tol raidės (garso rašmenys) įvairiai vadintos - skaitytinės, rašytinės, raštženkliai, rašmenės. Dar ir dabar pavartojamas skolintas žodis - literos (lot. littera - raidė).
Sis terminas labiau taikomas spaustuvinėms raidėms. Litera - tai keturbriaunė metalo sienelė, kurios viename gale yra iškilus raidės ar kito ženklo atvirkštinis vaizdas. Literos daugiausia metalinės, bet esti gaminamos ir iš plastiko ar medžio. Iš jų renkamos knygos.
Už lietuvišką žodį „raidė“ žinome kam padėkoti. Bet už pačias raides ir už visą raidyną? Kuriam žmogui?

POPIERIUS. Jo pirmtaku esame pavadinę papirusą. Mat ir popieriaus pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio papyros ir lotyniško - papyrus. Dėl tos pačios kilmės žodis „popierius“ bemaž vienodai skamba ir kitose kalbose (angl. paper, vok. Papier, pranc. papier).
Popierius žmogui ir knygai tarnauja apie 2000 metų. Pradėtas gaminti pačioje mūsų eros pradžioje iš susmulkinto bambuko, skudurų, šilko, kitų medžiagų. Pirmieji popierių išrado kinai, korėjiečiai, japonai. Jo gamyba Europą pasiekė tik Renesanso pradžioje – XI - XII a. Nuo tada knygos ir kiti dokumentai ten buvo vis dažniau rašomi ant popieriaus.
Iki XIX a. vidurio popierius gamintas daugiausia iš skudurų, ypač medvilninių ir lininių, turinčių iki 90 % celiuliozės. Dabar ši rašomoji medžiaga daugiausia gaminama iš įvairios medienos. Kad vienas žmogus apsirūpintų popieriumi vieneriems metams, - teigia „Iliustruota vaikų enciklopedija“, - reikia nukirsti didelį medį. Tinkamas popieriaus gamybai medis užauga per 15 - 20 metų.
Popieriaus rūšių yra keli šimtai. Knygoms vartojamas spaudos popierius. Laikraščiams - laikraštinis. Kreidiniame popieriuje spausdinamos spalvotos reprodukcijos, albumai, plakatai. Jūsų sąsiuviniai pagaminti iš rašomojo popieriaus.
Lietuvoje pirmasis popieriaus malūnas įsteigtas XVI a. (1524 m.). Besidomintys popieriumi tegu pasivarto ir pasiskaito Edmundo Laucevičiaus dviejų tomų veikalą „Popierius Lietuvoje. XV - XVIII a.“ (1967 m.).

POANTRAŠTIS (PAANTRAŠTĖ). Knygos antraštė dabar dažniausiai trumpa. Manoma, kad tokia bus nesunki įsiminti ir patraukti.
Bet ne visada vien antraštės pakanka. Prisireikia kai ką dar papildyti ar patikslinti. Tad po antraštės susitinkame su tekstu, vadinamu poantraščiu. Ten, pavyzdžiui, nurodomas knygos žanras - pasaka, romanas, lyrinė poema, istorinė apysaka ar kt. (sakysime, F. Zalteno knygoje „Bembis“ poantraštis - „Miško pasaka“). Poantraštis kartais informuoja apie vertėją, sudarytoją, dailininką; pakartotiną leidimą, paskirtį, leidinio rūšį (pavyzdžiui, vadovėlis). Poantraštis spausdinamas antraštiniame puslapyje ir padeda geriau orientuotis knygoje.

PERIODINIS LEIDINYS. Žmogui, matyt, įgimta domėtis viskuo, kas dedasi aplink ir pasaulyje. Šį smalsumą tenkina periodika, periodiniai leidiniai. Apie vieną iš jų - populiariausią - jau kalbėta (žr. LAIKRAŠTIS). Apie žurnalą rašysime knygelės pabaigoje.
Periodiniai leidiniai yra tie, kurie pasirodo tam tikrais laiko tarpais (periodiškai). Dienraštis - kasdien ar penkis šešis, net septynis kartus per savaitę, savaitraštis - kas savaitė, žurnalas -kas savaitė, dukart per mėnesį ar kas mėnuo (dažniausiai).
Kiekvienas toks leidinys turi savo nesikeičiantį pavadinimą (pvz., „Lietuvos rytas“, „Moksleivis“). Jų turinys - keičiasi. Kiekvienas numeris praneša vis kitas žinias ir naujienas, aprašo vis kitą ar kitokį gyvenimo dalyką.
Tas pats periodikos leidinys dažniausiai yra vienodo formato, vienodai ar panašiai apipavidalintas, daugmaž nusistovėjusios apimties. Leidžiamas numeriais ar laidomis, vienodu numerių skaičiumi per metus.
Periodinis leidinys ir knyga - artimi giminaičiai. Tarp jų yra nemaža kas bendra dar iš senų laikų. Antai žurnalai, net laikraščiai iš pradžių ir ilgai turėjo knygos formatą. Kai kurie ir dabar yra išlaikę jos pavidalą. Iš knygos periodiniai leidiniai perėmė ilgas antraštes, kurios vėliau sutrumpėjo. Iš knygos pasiskolino paginaciją.
Galbūt glaudžiausi periodikos leidinių ryšiai su lapeliu ir brošiūra. Juos itin jungia informacijos, apskritai turinio aktualumas. Kaip ir knyga, taip ir periodinis leidinys perteikia informaciją. Bet knyga daug ilgiau ją išlaiko gyvą ir svarbią. Tuo tarpu laikraščio ir žurnalo informacija greit pasensta. Vakarykštės dienos numerio žinios jau gali būti nebeįdomios. O knygą, ypač grožinės literatūros kūrinį, parašytą prieš šimtus ar tūkstančius metų, tebeskaitom žavėdamiesi.

PERGAMENTAS (vok. Pergament, nuo gr. Pergamos (Pergamas) - miestas Mažojoje Azijoje) - tam tikru būdu išdirbta gyvulių oda, vartota rašymui. Yra vaizdžiai sakoma, jog pergamentas - istorija, surašyta ant odos.
Senovėje, iki popieriaus paplitimo, ant jo rašytos rankraštinės, vėliau ir spausdintos knygos. Pergamentas buvo daug tobulesnė rašomoji medžiaga negu ankstesnės,- molis, papirusas, - nors ir labai brangi. Jį galėdavai pjaustyti lapais, lankstyti, rašyti abiejose lapo pusėse, siūti į sąsiuvinius. Knygą iš tokių susiūtų sąsiuvinių romėnai vadino kodeksu.
Be to, pergamentas ir tada, ir dabar laikomas tauria rašomąja medžiaga. Net atsiradus popieriui, jei norima kokį tekstą ilgai išlaikyti ar ką nors ypač pagerbti, rašoma ant pergamento. Pergamente parašytas rankraštis irgi vadinamas pergamentu.
Vieną iš didžiausių Baltijos šalyse pergamentų kolekcijų turi Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka. Čia saugoma apie 1400 pergamentų. Seniausias jų rašytas XII a. (apie 1187 - 1193 m.). Yra Rimanto Jaso parengtas ir 1980 m. išleistas „Pergamentų katalogas“, kuriame pateikiami pergamentuose įrašyti tekstai, aprašomi patys pergamentai.

PAPIRUSAS (lot. papyrus, gr. papyros) - daugiametis augalas, kadais labiausiai paplitęs šiaurinėje Afrikoje. Jį, augusį Nilo deltos atvašynuose, senovės egiptiečiai vadino pa-p-iu-r.
Iš šio augalo stiebų maždaug trys tūkstančiai metų prieš Kristų pradėta gaminti rašomoji medžiaga. Jos gamyba tais laikais truko ilgai, buvo sunkus ir sudėtingas darbas.
Senovės Egipte, Graikijoje, kitose šalyse papirusu buvo vadinamas ir rankraštis, parašytas ant to paties pavadinimo medžiagos. Rašoma buvo juodais ir raudonais dažais, vėliau rašalu, vedžiojant raides plona lazdele, vadinta kalamu. Papirusas kai kur vartotas apie 4000 metų ir išsilaikė iki XI - XII a., kol Europos kraštus pasiekė kinų išrastas popierius.
Papirusas buvo trapus, lankstomas lūžinėjo, todėl rašyta ant suklijuotų jo juostų. Papiruso „knyga“ ir sudaryta iš tokių juostų, susuktų į ritinius. Kai kurių jų ilgis buvo įspūdingas. Sakoma, jog Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ ritinys turėjęs net 150 metrų ilgio.
Papiruso ritiniai - knygos labai brangintos. Senovėje Egipte, žmonės, pametę papiruso ritinį iš faraono bibliotekos, buvo nuteisiami net myriop. Tie, kurie šiaip neprideramai elgėsi su papiruso knyga, gaudavo 200 nendrinių lazdų.
Papiruso vardas nepranyko. Jį prisimena ir mūsų dienų poetai. „Kaip skleidžiasi papirusas“ - taip pavadinta viena Juditos Vaičiūnaitės knyga.

MOLINĖS KNYGOS. Nuo senovės knygoms rašyti ir spausdinti vartotos įvairios medžiagos: papirusas, pergamentas, popierius. Bet dar anksčiau, prieš 4000-5000 m., rašyta ant molio plytelių. Į jas ženklai buvo įspaudžiami arba įrėžiami.
Rašomoji medžiaga - molis - senų senovėje mokėta taip išdegti, kad iš jo padarytos plytelės išsilaikė tūkstantmečius. Tose knygose sudėta anų laikų išmintis atsivėrė, kai garsiosios Ninevijos bibliotekos rūmų griuvėsiuose archeologai surado apie 30 000 „molinių knygų“.
Kiekviena molio plytelė buvo sąsiuvinio dydžio (32 x 22 cm), 2,5 cm storio. Vieną knygą sudarė dešimt tokių plytelių, sudėtų į medžio dėžes.
Perskaičius molines knygas, paaiškėjo, kokią turtingą ir brandžią literatūrą turėjo šumerai ir babiloniečiai, gyvenę tarp Tigro ir Eufrato. Pasirodė, kad Babilono išminčiai matematikai jau žinojo ne tik keturis aritmetikos veiksmus. Jie mokėjo apskaičiuoti procentus, netgi „traukti šaknį“, buvo sukūrę savitą daugybos lentelę. Ten, tarp Tigro ir Eufrato upių, gimė ir mūsų septyndienė savaitė.

MINIATIŪRINĖ KNYGA (it. miniatura < lot. mintum - mažo arba labai mažo formato leidinys). Tikriausiai ne vienas esate laikę mažučiukę knygelę, sutelpančią delne. Ne didesni kaip 125x100 mm leidiniai vadinami mažaforma čiais, o pradedant nuo 92 x 62 mm ir dar mažesni - miniatiūriniais. Tokiems labiau pridera ne centimetrų, o milimetrų matmenys.
Pirmieji miniatiūriniai leidiniai (94 x 62 mm) pasirodė knygų spausdinimo pradžioje - 1468 m. Juos išleido Johano Gutenbergo mokinys Peteris Seferis. Vilniuje tokie pirmieji atspausti 1652 m. ir 1702 m.
Miniatiūrinės knygos labai paplito XIX a., ištobulėjus šriftų liejimo technikai. Mat joms sukurti labai svarbus šriftas, raidės dydis ir forma. Bet itin populiarūs šie leidiniai pasidarė mūsų amžiaus antrojoje pusėje. Juos medžioti pradėjo kolekcionieriai ir bibliofilai.
Štai 1965 m. Japonijoje buvo išleista jau 4 x 3 mm ir 4 x 2,8 mm formato knygelių. 1971 m. Leipcige atspaustos „Iliustruotos abėcėlės“ matmenys – 3 x 2,5 mm.
Iki šiol žinoma mažiausioji knygelė yra 2 x 2 mm. Ji išleista Japonijoje ir rašo apie brangakmenius, nešančius žmogui laimę. Visai gali būti, kad šiandien mūsų duomenys jau pasenę ir yra išleista dar mažesnė knygelė.
Lietuvoje mažiausioji yra 1998 m. „Viliaus“ leidyklos išleista knygelė „Lietuvos spaustuvėms – 475“. Jos matmenys: 11,2 x 10 mm, 64 puslapių, sveria ji 0,31 gramo.
Miniatiūrinės knygos nėra skirtos skaityti. Jos - poligrafijos ir knygos meno kūriniai.

LEIDINYS - įvairiausio turinio, formato, paskirties, apimties, rūšies ir pobūdžio spaudinys. Nuo lapelio iki daugiatomės enciklopedijos. Išpausdintas poligrafiniu būdu ar elektroninėmis priemonėmis. Parengtas pagal leidybos reikalavimus, poligrafiškai apiformintas, skirtas perteikti jame sudėtą informaciją. Turi leidybinius duomenis - autoriaus vardą ir pavardę, žinias apie asmenis, dalyvavusius rengiant knygą; antraštę, priešantraštį, poantraštį ir kt.

LEIDYKLA - asmuo (leidėjas), jų grupė, taip pat organizacija ar įstaiga, rengianti ir leidžianti knygas, kitą spaudos produkciją. Leidykla knygų nespausdina. Tai daro spaustuvės.
Leidykla parengia knygą nuo rankraščio iki jos išleidimo. Šį darbą dirba ne kas nors vienas. Bene visi prie knygos triūse žmonės nurodomi knygos metrikoje: redaktorius, dailininkas, meninis redaktorius, techninis redaktorius (dizaineris), korektorius. Tiesa, dabar ne visos leidyklos ar leidėjai (Lietuvoje jų suregistruota beveik 600) pažymi visus, prisidėjusius parengiant ir išleidžiant knygą. Beje, kartais redaktoriais ar korektoriais yra patys knygų autoriai.
Knygos aplanko, viršelio ar antraštinio lapo (būtinai) apačioje dedama leidyklos ar leidėjo emblema - firminis leidyklos ženklas. Jis simbolizuoja leidyklą ir gali būti mažosios grafikos kūrinys.
Žinomųjų XV - XVII a. leidėjų emblemos liudijo jų veiklos ir asmenybių ypatybes. Pirmasis leidybinis ženklas įdėtas 1457 m. į Johano Fusto ir Peterio Seferio psalmyną. Aldo Manucijaus ženklas buvo inkaras, aplink kurį apsivyniojęs delfinas. Taip išreikšta senoji išmintis „Skubėk pamažu“ (delfinas plaukia greitai, o inkaras jį prilaiko).
Niderlandų spaustuvininko ir leidėjo Kristoforo Planteno ženklas - ranka, laikanti skriestuvą, ir įrašas: „Ištverme ir darbu“.
Šiuo metu Lietuvoje daugiausia privačių leidyklų. Retas leidėjas dabar įgali vien savo lėšomis leisti knygas. Kai kurių leidimą remia valstybės įstaigos. Bet dažniausiai prireikia mecenatų paramos. Jais būna asmenys ir firmos, bendrovės, fondai, organizacijos. Kaip žinote, remiantieji leidinį nurodomi dažniausiai antraštinio lapo vidaus pusėje.

LAIKRAŠTIS - lapais spausdinamas, neįrištas periodinis leidinys. Viena iš visuomenės informavimo priemonių. Žodį „sukūrė“ Jonas Basanavičius 1880 m. Jau vartotas „Aušroje“ šis žodis nuo tada (1883 m.) pamažu įsitvirtino lietuvių kalboje ir žurnalistikoje.
Su laikraščiu susiduriame kasdien. Jį skaitome ar tik perverčiame norėdami gauti naujienų, informacijos apie tai, kas dedasi aplinkui, Lietuvoje, pasaulyje. Čia spausdinama oficiali medžiaga, dedamos iliustracijos, reklama, nuotraukos. Nuo kitų periodinių leidinių skiriasi didesniu formatu, tiražu, informacijos žanrų įvairove (reportažas, kronika, interviu, korespondencijos, straipsniai, apžvalgos, recenzijos, apybraižos, pamfletai, feljetonai, skaitytojų laiškai ir kt.).
Laikraštis atsirado XVII a. pradžioje iš reikalo pasidalinti informacija, žiniomis. Bet ilgainiui jis nebesiribojo tik informacijos perteikimu, nors žinias ir naujienas pranešti liko viena iš svarbiausių jo priedermių. Dabar laikraščiai kelia, nagrinėja įvairiausius gyvenimo reikalus.
Pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomi 1823-1825 m. Tilžėje ėję „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Pirmasis „mėnesinis laikraštis“ „Aušra“, skirtas Didžiajai Lietuvai, buvo 1883 - 1886 m. leistas Mažojoje Lietuvoje, slaptomis gabentas į Lietuvą ir ten platintas. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose nuo XIX a. septintojo dešimtmečio telkėsi vis daugiau žmonių iš Lietuvos, 1879 - 1880 m. leistas pirmasis laikraštis - „Gazzieta lietuviška". Gazietos žodis sietinas su italų moneta gazzetta, tiek kainuodavo pardavinėjamos rankraštinės žinių suvestinės, pasirodžiusios Venecijoje XVI a.
Laikraščiai paprastai skirstomi į bendrojo visuomeninio ir specialaus turinio bei pobūdžio. Vieni rodosi kasdien ar penkiskart per savaitę (dienraščiai), kiti - kartą ar du tris per savaitę. Jų leidėjai - įvairios įstaigos, organizacijos, draugijos, privačios bendrovės, firmos, asmenys.

KOMIKSAS (angl. comics nuo comic - kas juokinga, komiška). Dažniausiai humoristiniai piešiniai su trumpais tekstais. Skirti pramogai. Spausdinami laikraščiuose ir žurnaluose, leidžiami knygutėmis.
Dėl to, kur ir kada atsirado pirmieji komiksai - ginčijamasi. Vieni ginčininkai jų pradžią nukelia net į Senovės Egiptą, kiti - į XVIII a. vidurio Angliją, dar kiti sieja su XIX a. antrosios pusės vokiečių dailininkais. Šiuolaikiniai komiksai kildinami iš XIX a. pabaigos Amerikos laikraščiuose spausdintų piešinių serijos su rišliu trumpu tekstu. 1996 m. pabaigoje buvo atidaryta didžiulė speciali paroda „100 metų komiksams“.
Lietuviški komiksai pradėjo rodytis XX a. pradžioje JAV lietuvių laikraščiuose. Tarpukario Lietuvoje piešinėlių su eiliuotais tekstais daug spausdino vaikų, jaunimo žurnalai, taip pat ir suaugusiųjų periodika.
Šiais laikais komiksai paplitę po visą pasaulį. Leidžiami knygomis, rodomi per televiziją, kuriamos animacijos. Labai išgarsėjo Volto Disnėjaus knygelės. Atsirado net komiksų tyrimo mokslas (panelologija).

KNYGOS AURA. Prisiminsime, ką jautė Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ Irutė, apsilankiusi senelės kambarėlyje, kuriame „tiesiog kvepėjo pasaka“, ir visas jis buvo pilnas „kažkokio meilaus, ypatingo kvapo“. „Įėjus tenai ir tai keistai atmosferai mane apipūtus,- pasakoja kūrinio veikėja,- rodos man visados, kad jau pasakos neklausau, bet pati „pasaką darau“. Rodos, kad visi daiktai bobutės kambarėlyje kažką mąsto, kažką žino, kas kitiems uždengta; kad kiekvienas jų gyvena savotišku gyvenimu, pilnu slėpinių“.
Tarp tokių slėpiningų daiktų yra knyga. Liesdami ar skaitydami lyg sudvasiname ją, bendraujame tarytum su gyva esybe. Esame jos apžavėti ar užburti. Vienas leidinys apie knygą, skaitymą, bibliofilus taip ir pavadintas „Knygų apžavėti" (rusų k., 1982 m.).
Mūsų laikų prancūzų rašytojas Žoržas Diuamelis pasakoja, kaip nusipirktas knygas jis kas vakarą čiupinėdavo, perversdavo, paskaitinėdavo, gėrėdavosi ir džiaugdavosi. „Netrukus pastebėjau,- rašė jis,- kad mane apima keista palaima. Po keletos dienų aš į jas žvelgdavau kaip Į teisėtą žmoną“.
Juk esti, kad skaitytojas pasijunta laimingas, suradęs tokį rašytoją ir tokią knygą, kurie atvėrė jam tai, kas jo sieloje, jo viduje glūdėjo, jaudino, kėlė nerimą, ilgai ir skausmingai brendo, bet nuo ko jis pats negalėjo išsivaduoti, t. y. negebėjo išreikšti. Už jį šitai padarė ta knyga ar tas kūrinys.
Ką sakyti, būna akimirkų, kai, paėmęs į rankas jau skaitytą knygą, sklaidydamas ją nežinia kelintą kartą, staiga pajunti, kaip į tave tarytum persilieja jos energija ar jėga, į kūną ir sielą plūsteli sunkiai nusakoma nuotaika, atidvelkia prisiminimai, patirti išgyvenimai, vaizdai, žmonės. Ateina šventa būsena. Imi suvokti vidinį, gal net mistinį santykį su knyga, jos magiškąją jėgą.
Pasakojama, kad Armėnijoje ir iki šiol tebėra paprotys nuotakai dovanoti XI a. poeto Grigoro Narikiečio giesmių knygą. Ji buvo dedama ir po sergančiojo ar mirštančio žmogaus pagalve, tikint josios galia. O ir zanavykuose, sakoma, buvęs paprotys tik gimusį kūdikį paguldyti ant knygų - gerai mokysis ir daug skaitys.
Didysis poetas Petrarka kartais rašydavo net laiškus jau seniai iš gyvųjų pasitraukusiems rašytojams, istorikams apie perskaitytus jų kūrinius. Toks nepaprastas buvo jo dvasinis ryšys su autoriumi ir knyga, iš kurios ir po ilgų amžių sklido, sakytume, jų aura (gr. aura - vėjelio dvelkimas).
Taigi žmogų veikia knygoje slypinti, turbūt ir ne visada paaiškinama jėga bei paslaptis, ta šviesos aureolė, gaubianti knygą.
Artima jai bibliolatrija (gr. biblon - knyga + latreia - garbinimas, kultas). Tai magiškos, kerinčios knygų galios pripažinimas.

KNYGOS ATEITIS. Taip susiklosčius, nors akies krašteliu žvilgtelėkime, kas laukia knygos, kokia ji bus, tarkime, XXI a. Kiek čia prognozių, minčių, spėliojimų, nuomonių! Skirtingų, net visai priešingų!
Vieni, tiesą sakant, nebe nuo šiandien garsiai ir visur skelbia būsiant tradicinės knygos žūtį. Į dabartine knygą ir biblioteką jie jau žiūri kaip į atgyvenusius dalykus. Jų teigimu, popierinės knygos era, trukusi šimtmečius, baigiasi. Prasidėję ir einą „nepopierinės informacijos“ laikai.
Elektronikos ir kiti įvairiausi įrenginiai jau šiandien yra sukūrę kitus, naujus „knygos“ pavidalus ir skaitymo būdus, visai skirtingus nuo tradicinių formų. Jau dabar įsigali kompiuterinė knyga, o kompiuterizuota biblioteka esanti netolima net mažos bibliotekos ateitis. 1995 m. pasaulio knygų mugėje Frankfurte prie Maino iš 8500 dalyvių 450 eksponavo naująją - elektroninę knygą. Daugiausia tai žodynai, žinynai, enciklopedijos ir pan. leidiniai. Daug kur įprasta skaityti į talpius diskus įrašytą knygą televizoriaus, kompiuterio ekrane. Vaikai mokosi skaityti nebe iš knygos, o iš kompiuterio. Vietoj bibliotekų lentynų kuriamos informacijos saugyklos, kuriose tūkstančiai dabartinės knygos pavidalo tomų „supakuoti“ mažutėse mikrokortose. Reikalaujama kuo greičiausiai visą spaudą (knygas, periodinius leidinius, kitus spaudinius) „pervesti“ į kompiuterines laikmenas. Minėtos mugės direktoriaus nuomone, jau 2000 metais kas penkta išleista pasaulyje knyga būsianti elektroninė. Laukti, ar išsipildys ši prognozė, liko visai nedaug.
Kiti mokslo ir knygos žinovai teigia, jog kalbėti apie knygos ir skaitymo mirtį - visai nedera. Ji jau seniai pranašauta, bet tos pranašystės nepasitvirtino. Knygos pabaigos ir paskutinio jos teismo dienos nebūsią. Kompiuteris nepajėgsiąs išstumti knygos, kaip fotografija nenugalėjusi tapybos.
Taigi, - sako anos nuomonės oponentai, - šių laikų didieji technikos pasiekimai neabejotinai veikia knygą ir skaitymą. Elektronika davė savą skaitymo ir rašymo būdą, kurie gyvuoja greta tradicinės knygos skaitymo, bet jo nepakeičia ir neišstumia.
Tad esą tiksliau kalbėti ne apie knygos žūtį, o klausti: ar knyga ir toliau bus popierinė ir puošniai aprengta? Ar visąlaik ji bus išdėliota bibliotekų lentynose?
Pasaulis jau seniai ieško, kuo pakeisti popierių. Yra įvairių eksperimentų. Kinta ir knygos pavidalai. Daug nauja davė jos mikroformos.
Yra žmonių, kurie apie knygos, bibliotekos, skaitymo ateitį sprendžia ne taip kategoriškai ir skirtingai. Ne tik - „taip“ ir „ne“! Bet visiems mums didžiai rūpi senutės knygos likimas. O Jūs, kai gyvensite jau tame nežinomame ir paslaptingame XXI šimtmetyje, galėsite patys įsitikinti, kas buvo teisus.

KNYGOS APARATAS (lot. apparatus - apsiginklavimas). Kiekviena knyga, be pagrindinio teksto, dar turi daugiau ar mažiau kitų, papildomų tekstų. Jie ir sudaro knygos aparatą, kuris palengvina naudojimąsi pačiu leidiniu, jo suvokimą.
Knygos aparatas būna dvejopo pobūdžio. Pirmajam (informaciniam pagalbiniam) priklauso: turinys, pagalbinės rodyklės (asmenvardžių, vietovardžių ir kitokios), puslapinė antraštė, anotacija ir referatas. Į antrąjį - mokslinį informacinį aparatą įeina: pratarmė, įžangos ar pabaigos straipsniai, komentarai, kitos pastabos, taip pat bibliografinės nuorodos, literatūros sąrašai.
Ne visos knygos vienodo aparato. Vieni elementai sudaro grožinės ar dokumentinės literatūros kūrinio, kiti - mokslinio veikalo, dar treti -albumo, kalendoriaus ar garsinės knygos aparatą.

KNYGA. Šis žodis yra mūsų pasiskolintas iš slavų kalbų. Į jas, galimas daiktas, atėjo iš Rytų kalbų, kai ten pateko kinų žodis „k'tien“ (ritinys).
Viduramžiais lotynų liber ir libere turėję tris prasmes. Jos išreiškusios svarbiausias knygos ypatybes - perduoti, įvertinti, išlaisvinti. Perduoti mintį, žadinti mąstymą, išvaduoti protą iš jį kaustančių varžtų. Čia - knygos galybė ir vaidmuo.
Bet gal knygai apibūdinti dera priminti, kaip ji pristatoma enciklopedijose, žodynuose, kituose dokumentuose. Vienur knyga - susiūti popieriaus lapai su išspausdintu tekstu arba pats tas tekstas. Kitur - ja rekomenduoja vadinti neperiodinį leidinį, didesnį nei trys spaudos lankai, arba turintį ne mažiau kaip 48 puslapius. Tretiems knyga yra įvairaus pavidalo priemonė, kuri grafiniais ženklais (raidėmis ir pan.) pateikia vadinamą semantinę informaciją (semantika - pranc. semantiąue < gr. semantikos -prasmės, susijusios su žodžio reikšme).
Be rankraštinės ir spausdintos knygos, nuo mūsų amžiaus antrosios pusės atsirado ir plinta trečias, naujas jos pavidalas - kompiuterinė „knyga".
Galbūt aptariant, kas yra knyga, padėtų bent viena kita garsių žmonių mintis. Pavyzdžiui, tokios: „Knyga lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, miklina protą ir minkština širdį“ {Viljamas Meikpis Tekerėjus). „Viskas nublanksta prieš knygas“ (Antonas Čechovas). „Knyga - mokytojas, nereikalaujantis atlyginimo ir dėkingumo. Kiekvieną akimirką ji tau dovanoja naują išmintį. Tai pašnekovas oda aptrauktom smegenim, tylomis bylojantis apie slaptus dalykus“ (Navoji). „Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji - visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina“ (Justinas Marcinkevičius).

KIŠENINĖ KNYGA - mažo, kišeninio formato, patogi nešioti ir skaityti, ypač kelionėje. Jos nuo Aldo Manucijaus laikų, o kartais ir dabar leidžiamos puošniai, išraiškingo šrifto, patrauklios išvaizdos, kolekcionuojamos. Bet apie XIX a. vidurį Anglijoje, kiek vėliau kitose šalyse šio formato knygos pradėtos spausdinti visai kitokios.
Pirmiausia jų apimtis ir formatas pasidarė standartiniai (15x16 cm). Spausdinamos ant prasto laikraštinio popieriaus, neiliustruotos. Viršelis - minkštas, taip pat popierinis. O tiražai -dideli. Užtat tokių knygų kaina daug mažesnė nei kitų leidinių, visiems prieinama.
Pigioji kišeninė knyga daug kur išpopuliarėjo, ypač po Antrojo pasaulinio karo. Juokaujant sakoma, kad dažnam, kuris ją nešioja įsidėjęs kišenėn, yra taip įprasta kaip pakelis cigarečių ar alaus bokalas. Mergaičių rankinėse ji atsiranda tarp nosinaitės ir pudrinės. Kišeninė knyga paprastai nesaugoma, ji neretai atsiduria šiukšlių dėžėje. Kai kas ją vadina stačiai „akimirkos knyga".
Čia apibūdinta knyga įvairiose šalyse nevienodai vadinama. Prancūzai ją pakrikštijo kišenine. Anglai peipebeku (paper back) - popierine nugarėle, vokiečiai - irgi kišenine (Taschenbuch), Japonijoje ji vadinama bunko.

KATEKIZMAS – (gr. katechesis – pamokymas) tai knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikėjimo pagrindai. Ten dedami religiniai, doroviniai, socialiniai, kiti pamokymai žmonėms. Tokie kaip dešimt Dievo įsakymų ir daug kitų.
Tokia yra ir pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai...“ („Catechismusa Prasty szadei“), išleista 1547 m. ir skirta evangelikams liuteronams. Pirmąjį katekizmą katalikams parengė Mikalojus Daukša 1595 m. (Tai pirmoji lietuviška knyga, išspausdinta Vilniuje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vienintelis šiuo metu žinomas egzempliorius.)
Pavyzdžiui, Mažvydo katekizme įsakyta: „Tėvai, neprivadžiokit sūnų jūsų ing rūstybę ir kerštavimą“; „jus, ponai, teisybę ir gėrybę tarnams priduokit“; „seni gi vyrai trezvi turi būti“.

KATALOGAS (gr. katalogos - sąrašas). Iš taip pavadinto informacinio leidinio pagal tam tikrą tvarką (dažniausiai pagal abėcėlę) sužinome apie įvairiausius daiktus ir dalykus, jų ypatybes.
Dabar daug leidžiama firmų, bendrovių, visokių prekių, reklamos įvairių katalogų. Dailininko ar grupės menininkų parodai taip pat parengiamas katalogas. Apie leidyklų leidžiamas, knygynų parduodamas knygas praneša jų katalogai.
Mes turime minty bibliotekos katalogą - jos įvairiausių dokumentų sąrašą, sudarytą pagal tam tikras taisykles. Šis katalogas, vaizdžiai kalbant, yra bibliotekos adresų biuras. Jame laikomos svarbiausios žinios apie knygas, kitus dokumentus.
Jis surašytas standartinėse kataloginėse kortelėse (12,5 x 7,5 cm) - knygos pasuose. Ten rasime duomenis apie knygą (autoriaus pavardę, leidinio pavadinimą, leidimo vietą, metus, puslapių skaičių ir kt.). Ten nurodoma jos vieta bibliotekoje (dokumento šifras).
Taigi joks bibliotekos skaitytojas negali apseiti be katalogo, nes jis padeda išsirinkti ir susirasti knygą. Be katalogo neišsiverčia jokia biblioteka, nes tai - jos atmintis.
Turbūt dažnas iš Jūsų esate susidarę savosios bibliotekos katalogą tam, kad galėtumėte žinoti, ką joje turite, ir prireikus greitai susirasti.
Bene patogiausias - abėcėlinis katalogas. Jo kortelėse knygos surašytos pagal autorių arba pavadinimų abėcėlę. Pakanka žinoti autorių ar knygos pavadinimą, ir be vargo rasi reikiamą leidinį.
Bet ne bėda, jei autoriaus neprisimeni. Tąsyk pagelbės sisteminis katalogas, kur kortelės su žiniomis apie knygą išdėstytos pagal mokslų sritis.
Pasaulio bibliotekose, o ir Lietuvoje jau gyvuoja kompiuteriniai katalogai, kurie išstumia čia aptartus tradicinius katalogus.
Didžiosios Lietuvos bibliotekos turi savo katalogus INTERNETE, per kurį apie jų fondus gali sužinoti pasaulio skaitytojai.

KALENDORIUS. Kiekvieną vakarą, prieš eidami miegoti, nuo sieninio kalendoriaus nupiešiame praeinančios dienos lapelį ir atverčiame naują. Ant rašomojo stalo atramėlės padėtas stalinis kalendorius, į kurį pasižymime ką nors svarbaus, ar kokią dieną kokį darbą reikia padaryti. Jūsų knygų lentynoje - šiemetinis „Mokinio kalendorius“.
Tai vis leidiniai, kurių pavadinimui pradžią davė lotyniški žodžiai - calendarium - skolų knyga ir Calendae - pirmoji mėnesio diena. Senovės Romoje kalendorius ir buvo skolų knyga, į kurią kreditoriai įrašydavo procentus, įneštus pirmosiomis mėnesio dienomis. Vėliau - knygos, į kurias surašydavo religines šventes ir kitus įvykius. Seniausias išlikęs romėnų kalendorius yra iš 354 m.
Ilgainiui kalendorių išvaizda, turinys, sudėtis keitėsi. Štai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XIV - XVII a.) kalendoriai buvę mediniai ir metaliniai. Pats jų žodis lietuvių kalboje vartotas nuo XVII a. ir atėjęs iš lenkų kalbos. Mažojoje Lietuvoje kalendoriai vadinti kalendromis.
Kalendorius - knyga su visų metų dienų sąrašu. Ten pažymėti mėnesiai, savaitės, poilsio dienos ir šventės, kitokie svarbūs įvykiai, sukaktys, žinios. Prie šios dalies, vadinamo kalendoriumo, spausdinama ir kita įvairi, įdomi medžiaga. Kalendoriai yra įvairių tipų, tematikos, skiriami visokiems skaitytojams.
Spausdinti pirmieji lietuviški kalendoriai, pavadinti metskaitliais, pasirodė 1846 m., parengti Lauryno Ivinskio ir leisti iki 1877 m. (su pertrūkiais). Jie turėjo ne tik kalendorinę dalį. Ivinskio kalendoriai skelbė daug įvairių patarimų kaimo žmonėms, populiarino mokslo dalykus, spausdino grožinės literatūros, tautosakos kūrinių. Didžiojoje Lietuvoje jie tais laikais iš dalies atstojo lietuvišką laikraštį, buvo spausdinami tam metui didžiuliais tiražais - po 4000, net iki 10 000 egz. Nuo XIX a. vidurio kalendoriai Lietuvos kaime ilgai buvo tarp populiariausių leidinių.

ĮŽANGA. Jums gerai pažįstamas rašytojas Emilis Kestneris rašė: „Įžanga knygai lygiai taip pat svarbi kaip darželis priešais namą. Žinoma, yra namų be darželių ir knygų be įžangėlių, atsiprašau, be įžangų. Bet su darželiu, atleiskit, su įžanga knygos man mielesnės. Man nepatinka, kai svečiai patenka tiesiai pro duris į vidų. Tai negerai nei svečiams, nei namams. Durims taip pat“. Sunku ką bepasakyti po tokio vaizdaus rašytojo žodžio apie knygos įžangą. Pritarus beliktų tik šį tą pridurti.
Įžangą randame po antraštinio lapo, prieš pagrindinį tekstą, nes ji skirta paaiškinti, pabrėžti, paryškinti knygos paskirtį, tikslus, mintis, apibūdinti epochą, suteikti žinių apie autorių. Dažnai įžangą ir rašo pats autorius, kitąkart mokslininkas, kritikas ar leidėjas.
Po įžangos dosnia pastoge glaudžiasi jos seserys ar broliai tokiais vardais, kaip „Įvadas“, „Prakalba“, „Pratarmė“, „Žodis skaitytojams“, „Nuo leidėjo“ ir kt. Jie tarpusavy kiek skiriasi. Žiūrint kokia knyga - grožinės literatūros kūrinys ar mokslinė monografija, albumas ar kalendorius, įžangos bus vis kitokios. Vaizdingos, poetiškos, moksliškos, parašytos su humoru ar rimtai.
Kaip ir su kiekvienu kitu knygos dalyku, taip ir su įžangomis pasitaiko kuriozų. Viena vokiška knyga, išleista 1726 m., turėjo 618 puslapių, o jos įžanga 470 puslapių!