Elektroninė leidykla: All site e-books

Angelai ir demonai

Sat, 04 Sep 2010 00:21:36 +0300

Senovinė iliuminatų organizacija, vėl iškilusi iš istorijos užmaršties, vykdo priesaką atkeršyti Katalikų bažnyčiai. Naujas ir labai galingas ginklas, kurį sukūrė CERN mokslininkai, gali įstumti žmones į dvasinę tuštumą ir pasmerkti jų sielas amžinai kančiai, nes protui progresuojant sparčiau už dvasią, gėriui ir žmogiškumui lieka vis mažiau vietos. Ši knyga - intriguojantis, lakios vaizduotės, įtampos kupinas kūrinys, primenantis, kad blogis nežuvo ir žmogus turi būti budrus.

Baltaragio malunas

Sat, 04 Sep 2010 00:17:26 +0300

,,Baltaragio malūnas"- tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą. Būdingiausias kūrinio bruožas- gaivališkas lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška- poetiška skraiste.

senis ir jura

Sat, 04 Sep 2010 00:12:14 +0300

Senis vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje ir per aštuoniasdešimt keturias dienas
nieko nepagavo. Pirmąsias keturiasdešimt dienų su juo buvo berniukas. Bet po keturiasdešimt
dienų, kai seniui vis tiek nepasisekė sužvejoti nė vienos žuvies, tėvai pasakė berniukui, kad senis
yra tikras salao, vadinasi, paskutinis nevykėlis, ir liepė pereiti į kitą laivelį, kuris jau pirmą savaitę
parvežė tris puikias žuvis. Berniukui buvo gaila žiūrėti, kaip senis kasdien grįžta tuščiomis, ir jis
visada nubėgdavo į pajūrį, padėdavo jam parnešti susuktas virves arba kobinį, žeberklą ir burę,
suvyniotą ant stiebo. Burė buvo užlopyta maišais nuo miltų ir suvyniota atrodė tarsi amžino
pralaimėjimo vėliava.

"Prarade saule"

Tue, 12 Jan 2010 22:01:10 +0200

Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE MicrosoftInternetExplorer4

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:"Table Normal";
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-priority:99;
mso-style-qformat:yes;
mso-style-parent:"";
mso-padding-alt:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt;
mso-para-margin:0cm;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:11.0pt;
font-family:"Calibri","sans-serif";
mso-ascii-font-family:Calibri;
mso-ascii-theme-font:minor-latin;
mso-fareast-font-family:"Times New Roman";
mso-fareast-theme-font:minor-fareast;
mso-hansi-font-family:Calibri;
mso-hansi-theme-font:minor-latin;
mso-bidi-font-family:"Times New Roman";
mso-bidi-theme-font:minor-bidi;}

Romanas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, visi personažai realiai egzistuoja. Tai pasakojimas apie tris draugus, kurie įvykdo labai sunkų nusikaltimą – žmogžudystę. Jiems gresia net iki gyvos galvos. Visų jų likimą nulemia teismo nuosprendis ir trijulė patenka už grotų. Tačiau ar ištiesų visi trys vienodai kalti? Dievo rykštė kerta negailestingai. Už spygliuota viela apraizgytos tvoros likimo kalvis vaikinams nukala skirtingus naštos kryžius, kai vienas iš jų tampa „nuskriaustuoju“, kitas – „vierchu“. Nusikaltimai, meilė, kalėjimai – neatsiejami šio romano veiksniai.

"Man įdomu" (pažintinis žurnalas)

Mon, 05 Oct 2009 22:44:20 +0300

Pažintinis žurnalas "Man įdomu" (prekiauja prekybos centrai "Norfa"). Apie viską, kas įdomu. Leidžiamas kas keli mėnesiai.

"Zekas" - irgi žmogus" II knygelė. Banditas (pokalbiai su buvusiais kaliniais)

Mon, 05 Oct 2009 22:38:28 +0300

Tris kartus už įvairius nusikaltimus teistas žmogus, pravarde Banditas, pasakoja kalėjimo gyvenimo realijas šiomis dienomis. Banditas pataria, kaip išgyventi už grotų, o autorius - kokios teisės gina sulaikytąjį, įtariamąjį, įkalintąjį. Pateikiama nemažai teorinių žinių, remiantis LR įstatymais. Parengtas naujai papildytas kalinių žargono žodynėlis. Sužinosite, kad "egzaminas" - tai teismo procesas, "švilpukas" - analinė anga ir daugelį kitų kalinių žargono žodžių. Sužinosite, kad išgyventi už grotų, tai menas ir kaip reikia tapti vilku, kad nepražūtum tardymo izoliatoriuje.

"Zekas" - irgi žmogus" I knygelė. Vilkas (pokalbiai su buvusiais kaliniais)

Mon, 05 Oct 2009 22:28:29 +0300

Tai pirmoji pokalbių ciklo su buvusiais kaliniais knygelė, kurioje už plėšimus teistas žmogus, pravarde Vilkas, atskleidžia visuomenei kalėjimo gyvenimo realijas ir savo patirtį už grotų tarybiniais laikais. Suteikiama bendroji informacija apie kalinių kastas, taip pat sudarytas kalinių žargono žodynėlis. Sužinosite, kad Vilko "kentas" kalėjime buvo čigono Radžio tėvas, taip pat daugelį kitų įdomybių apie "vierchus", "gaidžius", "ožius". Sužinosite atsakymą į dažnai kameroje užduodamą klausimą: "ar per subinę duosi ar motiną parduosi?" ir daugelį kitų.

"Patriotas" (Neišgalvota gyvenimo istorija. Romano "Nostalgija" tęsinys)

Mon, 05 Oct 2009 22:13:54 +0300

Tai naujas susitikimas su romano "Nostalgija" herojais - Matu ir Kristina. Jaunuolių pora, patyrusi emigrantų dalią grįžta į Lietuvą. Tėvynėje jie pradeda kurti naują gyvenimą. Tačiau likimo vingiai porą išblaško skirtingais keliais. Matas lieka Lietuvoje, o Kristina vėl atsiduria Anglijoje. Likęs vienas, vaikinas ima ieškoti egzistencijos prasmės, norėdamas suprasti kokia jo misija šiame gyvenime. Pradeda rašyti, tobulėja dvasiškai, tęsia studijas, griebiasi vesrlo, įstoja į partiją... Galiausiai, pasinėręs į politiką, tampa Seimo nario patikėtiniu. "Patriotas" sukurtas remiantis tikrais faktais, visi personažai realiai egzistuoja.

"Patriotas" (Neišgalvota gyvenimo istorija. Romano "Nostalgija" tęsinys)

Mon, 05 Oct 2009 22:12:55 +0300

"Nostalgija" (Neišgalvota gyvenimo emigravus istorija)

Mon, 05 Oct 2009 22:01:59 +0300

Vaizduojamas tikras emigrantų gyvenimas. Jaunuolių pora, ieškanti laimės, susiduria su nelegalų išnaudojimu, žeminančiomis sąlygomis. Nepagražinta eilinių, skirtingų tautybių ir mentalitetų žmonių kasdienybė, kova už būvį, kur vieni vegetuoja, kiti jų sąskaita pelnosi. Papasakota "viskas kaip buvo", realistiškai. Emigracijos metai (2004 - 2006, Didžioji Britanija). Perskaitę, sužinosite, kokiomis sąlygomis gali gyventi jūsų artimieji, kokius darbus gali tekti jiems dirbti, su kokiais žmonėmis gali tekti susidurti, kokį poveikį gali padaryti pinigų skonis. Skaitytojas, kuriam dar neteko emigruoti, galės pasijusti lyg būtų emigravęs, o kuris jau emigravęs - galės palyginti su savo dalia.

327 psl.

Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump

Wed, 19 Aug 2009 09:49:52 +0300

Martyno Mažvydo eiliuota lietuviškoji prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. Jame (3 - 19 eilutėse) įrašytas akrostichas: Martinvs Masvidivs, patvirtinantis autorystę. Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus - jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones, kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą. Ji pasižymi retoriniu stiliumi ir yra ryškiausias sintaksinės - intonacinės eilėdaros pavyzdys lietuvių literatūroje.

Mužikas Žemaičių ir Lietuvos

Wed, 19 Aug 2009 09:42:47 +0300

Vertingiausias Dionizo Poškos kūrinys yra „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Jis parašytas sekant nežinomo lenkų rašytojo poema „Chłop polėki“ (Lenkų valstietis), tačiau dėl žymių turinio papildymų ir formos pakeitimų laikomas originaliu poeto kūriniu. Spėjama, kad „Mužikas…“ parašytas 1815 - 1825 m. Pirmą kartą šiek tiek pakeistas buvo išspausdintas „Aušroje“ (1886 Nr1). 1947 m. paskelbtas autentiškas kūrinio tekstas. „Mužiko…“ struktūros pagrindas yra socialinė antitezė. Viena vertus, čia išaukštinamas baudžiauninkas kaip visų pasaulio materialinių ir dvasinių bei kultūrinių vertybių kūrėjas; o kita vertus, parodomas skurdus, vergiškas baudžiauninko gyvenimas, jo visiškas beteisiškumas. Šia antiteze pagrįsta visa kūrinio vaizdų sistema. „Mužikas…“ yra vienas ryškiausių šviečiamojo klasicizmo krypties kūrinių lietuvių literatūroje. Švietėjiškos (fiziokratinės) idėjos jame išreikštos klasicistiniu stiliumi - patetišku aleksandrinu su gausiais sintaksiniais periodais, polisindetoniniais ir anaforiniais žodžių junginiais, tikroviškais, bet kartu suintensyvintais bei suhiperbolizuotais vaizdais.

Laimė nutekėjimo

Wed, 19 Aug 2009 09:37:16 +0300

Žemaitė yra lietuvių prozos klasikė. Jos kūryba - lietuvių realistinės prozos pradžia. Iki Žemaitės, lietuvių literatūroje vyravo poezija, negausius prozos puslapius užpildė didaktiniai rašiniai. Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai tikra XIXa. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo enciklopedija. Apsakymuose Žemaitė lietė reikšmingas to meto visuomenės problemas: pobaudžiavinio kaimo buitinį, kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą, kartu atsiskleisdama paprastuose žmonėse slypinčią didelę dvasinę energiją, skatinančią kurti geresnį, šviesesnį gyvenimą. Žemaitė rado savitą vaizdavimo sritį. Ciklo „Laimė nutekėjimo“ apsakymai užima reikšmingiausią vietą Žemaitės kūryboje. Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, ji atskleidė esminius to meto tikrovės reiškinius. Ciklą sudaro šeši apsakymai. Vienuose iš jų pasakojama apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą („Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Neturėjo geros motinos‘), kituose parodomas laimingas šeimos gyvenimas („Sutkai“, „Sučiuptas velnias“). Žemaitė ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o nuovoki menininkė, talentinga pasakotoja. Jos apsakymuose plačiai vaizduojama veikėjų aplinka ir kasdienybė. Kūrinių žavesį nulemia turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi, ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai. Žemaitė lietuvių prozoje pradėjo objektyvaus pasakojimo tradiciją, kuri gyva ir mūsų dienomis.

Kryžiai

Wed, 19 Aug 2009 09:31:49 +0300

Vincas Ramonas svarbiausiu savo kūriniu, romanu „Kryžiai“, stumtelėjo lietuvių prozą į naują kokybinę pakopą. Tai antrasis V. Ramono romanas, laimėjęs BALF'o premiją, išleistas Vokietijoje 1947 m. „Kryžiai“ vaizduoja pirmosios sovietų okupacijos laikus. Romanas nors ir tam tikrais atvejais ryškina krikščioniškosios ideologijos ir liberalinio materializmo susidūrimą, tačiau pirmiausia jis yra tragiškojo Lietuvos laikotarpio buities romanas. Čia sprendžiami idėjiniai klausimai, tačiau žmogiškieji konfliktai, stovintys šalia visuomeninių įvykių tėkmės, šiame romane vaidina didesnę rolę. Istorinio veiksmo fone autorius atskleidžia daugybę kaimo buities būdingų momentų, psichologiškai tikrų charakterių, sveikos kaimiečių išminties ir nuovokos vertinant naujuosius gyvenimo reiškinius.

Laisvos valandos

Wed, 19 Aug 2009 09:25:12 +0300

Vincas Kudirka lyrinių kūrinių yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis „Laisvos valandos“ (1899 m.). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V. Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu. V. Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti: „Gražu, gražiau, gražiausia“ – „Lietuvos“ draugijos įkūrimui; universiteto baigimo proga parašė „Labora!“, „Varpo“ pirmajam numeriui – „Varpą“, o laikraščio dešimtmečiui „Tautišką giesmę“. Iš Kalvarijos kalėjimo išėjęs sukūrė eilėraščius „Valerijai“ ir „Maniesiems“.
Savo Satyromis V. Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. V. Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas. Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto V. Kudirkos satyros - ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų „ypatų“, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę. Siužetus V. Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus.

Šešios pasakos

Thu, 13 Aug 2009 17:46:59 +0300

Simono Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė „Šlovė Žemaičių“ ir šešios pasakėčios. S.Stanevičiaus pasakėčios pasižymi originalumu. Dviejose pasakėčiose („Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“) S. Stanevičius panaudojo Ezopo pasakėčių motyvus. Kitų keturių pasakėčių („Žmogus ir levas“, „Erelis, karalius paukščių“, „Aitvarai“, „Arklys ir meška“) motyvai - iš dalies paimti iš tautosakos (trys pasakėčios pavadintos žemaičių pasakomis) arba paties susikurti. Reikšmingiausios S. Stanevičiaus pasakėčios yra „Aitvarai“ ir „Arklys ir meška“. Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai. Politinėje „Arklio ir meškos“ pasakėčioje S. Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, „sunkią nevalią“ baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S. Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą. Kitomis savo pasakėčiomis S. Stanevičius reiškia įvairias moralines idėjas: smerkia veidmainiavimą, apsimetimą, apgaulę. Pasakėčių veikėjai - gyvi, natūralūs. Pasakėčiose sumaniai derinamas epinis ir draminis elementas. Jų išraiškai būdingas paprastumas, glaustumas, konkretumas. Jose visai nėra atsieto moralo. Jų poetinė idėja iškyla iš vaizduojamos situacijos, veiksmo eigos. S. Stanevičius gyveno klasicizmo, sentimentalizmo ir kylančio romantizmo atmosferoje. Šios literatūros srovės veikė jo kūrybą, tačiau autorius, būdamas artimas liaudžiai, domėdamasis tautosaka, krypo į realizmą. Realizmas pasireiškė liaudies buities vaizdavimu, paprastu, konkrečiu, liaudišku stiliumi ir kalba. Odė „Šlovė Žemaičių“ yra skirta Vilniuje susitelkusių žemaičių kultūrinei veiklai pašlovinti. Odėje S. Stanevičius ne tik apdainavo Vilnių - miestą, kuriame pats studijavo ir kurį pamėgo, bet ir apibendrino tas patriotines nuotaikas, kurios reiškėsi to meto visuomenės gyvenime ir kultūros darbe. „Šlovė Žemaičių“ buvo pirmoji originali odės žanro publikacija lietuvių literatūroje.

Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

Thu, 13 Aug 2009 17:45:43 +0300

Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų, kurį pats išleido (Peterburge, 1845 m.) Kiti trys veikalai yra pagrįsti chronologiniu įvykių dėstymu, o šiame sintetiškai ir įvairiapusiškai apžvelgiamas senovės lietuvių gyvenimas. Gimtojo krašto praeitis S. Daukantui yra gyvas šaltinis, iš kurio galima semtis dvasinės bei moralinės stiprybės, žadinant tautos sąmoningumą ir kovojant už jos egzistenciją. Autorius „Būde…“ bandė pavaizduoti lietuvių tautos charakterį, apibūdinti senovės lietuvių materialinį ir dvasinį gyvenimą, visuomeninę santvarką. Sintetiniam vaizdui sukurti S. Daukantas ėmė medžiagos ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš lietuvių valstiečių papročių bei tautosakos, retrospektyviai iš šios medžiagos spręsdamas apie tolimą praeitį. Kūrinyje norima parodyti laisvos, nežinančios išnaudojimo visuomenės egzistavimą Lietuvos praeityje. Senovės lietuvių gyvenimas pavaizduotas kaip didžiausias kontrastas baudžiavinei santvarkai ir carizmo despotijai. S. Daukantas pasisako prieš bet kokį pavergimą, laisvę laiko įgimta žmogaus teise. Senovės lietuvį S. Daukantas pavaizdavo atkakliu savo socialinės ir politinės laisvės gynėju. Ši paralelė yra vienas vertingiausių S. Daukanto pasaulėžiūros momentų. Autorius neskyrė aukštaičių, žemaičių ir kitų baltų giminių nei dabartyje, nei praeityje, pabrėždamas jų priklausomybę vienai tautai. S. Daukanto istorinis pasakojimas yra beletrizuotas, todėl glaudžiai susijęs su grožine literatūra. S. Daukanto istorijos veikalai ir ypač „Būdas…“ turėjo didelį poveikį XIX a. lietuvių poezijai, padėjo formuotis romantinei lietuvių prozai.

Poezija

Thu, 13 Aug 2009 17:44:07 +0300

Prano Vaičaičio poetinis palikimas negausus. Jo lyrikoje galima išskirti dvi pagrindines kryptis: visuomeninę-patriotinę ir asmeninę arba egocentrinę. Stipriausiai ir gražiausiai patriotinėje lyrikoje išreikšti tėvynės grožio ir ilgesio motyvai. Tėvynės gamtos grožis, surištas su nostalgija, įgyja vidinės šilumos. P. Vaičaičio poezijoje yra ir grynai socialinių motyvų. Skurdo motyvai įpinami į kontrastiškai šviesų foną, greta prabangos ir blizgėjimo - vargas, nepritekliai. Socialiniai motyvai dažnai yra susipynę su patriotiniais: laisvės ilgesys, tautai daromos skriaudos, materialinis skurdas ir darbų sunkumas dažniausiai subėga į vieną pagrindinę priežastį - į rusų valdžios priespaudą. Į praeitį P. Vaičaitis žiūri romantiškai, panašiai kaip S. Daukantas, Maironis, V. Kudirka. Praeities laikai buvo garbingi didžiosiomis laisvės kovomis. Egocentrinėje lyrikoje P. Vaičaitis yra tylaus liūdesio poetas. Pirmieji A. Vaičaičio eilėraščiai buvo išspausdinti „Varpe“ 1896 m., vėliau beveik visi eilėraščiai buvo spausdinami Amerikos lietuvių savaitraštyje „Vienybė Lietuvninkų“. Atskirais rinkiniais P. Vaičaičio poezija buvo išspausdinta tik po poeto mirties.

Miškais ateina ruduo

Thu, 13 Aug 2009 17:42:16 +0300

Psichologinis romanas „Miškais ateina ruduo“ (1957 m.) - Mariaus Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romano ašis - lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė - miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. M. Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita. - nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema yra tik veikėjų nuojautose. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią.

Laimingasis - tai aš

Thu, 13 Aug 2009 17:40:32 +0300

Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio - intelektinio pobūdžio („Mergaitė ir vienišas žmogus“, „Karalaitė nebuvo protinga“, „Baimė ir nebaimė“ ir kt.), kitos - paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės („Tu mušei Adomą“, „Nuogi atrodo negražiai“, „Trys paradoksinės novelės apie švarą“ ir kt.). Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų kolizijomis. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, siekiama sužadinti perkeltinės prasmės sugestijas, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną. Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos ir kolizijos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.

Baltaragio malūnas

Wed, 05 Aug 2009 20:53:15 +0300

Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra „Baltaragio malūnas“, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945 m.) Vilniuje. „Baltaragio malūnas“ - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje - buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas - gaivališkas lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška-poetiška skraiste. 1966 m. kūrinys buvo inscenizuotas Kauno dramos teatre, 1974m. sukurtas filmas „Velnio nuotaka“, 1979 m. pastatytas V. Ganelino baletas.

Priekalba „Aušra"

Wed, 05 Aug 2009 20:41:28 +0300

1880 m. pradžioje išsikėlęs į Bulgariją Dr. Jonas Basanavičius pradėjo ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1882 m. J. Mikšas, prieš tai pasitaręs su J.Šliūpu ir P. Vileišiu, laišku kreipėsi į J. Basanavičių, siūlydamas leisti laikraštį Lietuvai Mažojoje Lietuvoje. Dr. J. Basanavičius 1883m. sausio 7 d. laiškais J. Mikšiui ir A. Višteliauskui nurodė, kad toks laikraštis galėtų būti leidžiamas Ragainėje. 1883m. sausio 23 d. Dr. J. Basanavičius nusiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui. J. Šliūpo pasiūlymu, laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA. 1883 m. balandžio mėnesį (su atspausdinta „kowinio“ t. y. kovo mėn. data) Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmojo Didžiajai Lietuvai skiriamo lietuvių kalba laikraščio AUSZRA pirmasis numeris. Jo tituliniame puslapyje buvo parašyta, kad jį leidžia Dr. Basanawiczius (J. Basanavičius). AUSZROS pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. AUSZRA, vis ir vis pateikdama įvairiausios medžiagos apie Lietuvos ir lietuvių praeitį, tuo posakiu vadovavosi visą laiką. AUSZRA ėjo 1883 - 1886 metais. Nors leidėjų ji vadinama laikraščiu, bet iš esmės tai buvo mėnesinis žurnalas, turėjęs pasirodyti kiekvieno mėnesio 20 d.. Pirmieji penki (1883 m. 1 - 5) numeriai buvo spausdinti Ragainėje, o nuo 1883 m. 6-to numerio ir iki galo (1886 m.) - Tilžėje. Lietuvių tautiniam atgimimui AUSZRA turėjo lemiamos reikšmės. Ji žadino tautinį lietuvių sąmoningumą, būrė lietuvius inteligentus ir formavo jų tautinės veiklos programą. AUSZRA siekė būti lietuvių tautinį judėjimą vienijančiu intelektualiniu centru. J. Basanavičiaus PRIEKALBOS pirmajame AUSZROS numeryje tekstas pateikiamas.

Artumas

Wed, 05 Aug 2009 20:33:06 +0300

„Artumas“ - tai gamtos lyrikos sutelktinė. Gamta Janinai Degutytei ne tik pagrindinis vaizdų šaltinis, bet ir amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Kartu tai saugotinas gyvybės šaltinis, kurį techniškoji civilizacija grasina sunaikinti. Po S. Nėries J. Degutytė pirmoji išvydo gamtą, stovinčią virš individualios žmogaus egzistencijos, kupiną beribiškumo paslapties, kurią įspėti turi poetinis vaizdas. Dialogą su gamta poetė grindžia nacionaliniu pasaulėvaizdžiu, protarpiais stilizuodama liaudies dainas bei raudas, poetizuodama nacionalinę krašto atributiką, kurdama embleminius Lietuvos vaizdus. Gamtinės miniatiūros eilėraščiui ji suteikė globalinio reikšmingumo ir nacionalinių vertybių spindesio.

Priešaušrio vieškeliai

Wed, 05 Aug 2009 20:24:21 +0300

Broniaus Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ atkuriamas vienas sunkiausių Lietuvos kaimo gyvenimo laikotarpių - pokario metai. Autorius parodo panašius ir kartu labai skirtingus likimus žmonių, stovinčių ant naujo gyvenimo slenksčio, atskleidžia jų rūpesčius ir lūkesčius. Romanas yra novatoriškas reiškinys lietuvių literatūroje. Gyva jame ir lietuvių literatūros tradicijų dvasia - tiek krėviškoji, tiek putiniškoji. Nauja - absoliučiai nuoširdus asmenybės atsivėrimas egzistencijos paslapčiai įspėti. Rašytojas paliko mums su didele poetine jėga sukurtą gaivališką, įvairiapusišką, gyvybe ir grožiu plazdantį pasaulį, kuriame žmogus ne tik kenčia dėl savo netobulumo ir laikinumo, bet ir myli, kuria, kovoja, džiaugiasi, eina į šviesą ir pats savo dvasingumu yra šviesa. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje B. Radzevičiui pirmam pavyko su tokia intelektualine jėga, nuoširdžiausiu vidiniu įsitikinimu parodyti individualios, neunifikuotos, bekompromisinės menininko pozicijos būtinybę, asmenybės teisę mąstyti savarankiškai ir atsakyti už savo žodį.

Giesmės svietiškos ir šventos

Wed, 05 Aug 2009 19:27:06 +0300

Antano Strazdo ,,Giesmės svietiškos ir šventos“, išleistos Vilniuje 1814 m., yra pirmas originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys. Tai lietuvių pasaulietinės poezijos pradžia. Nors K. Donelaičio „Metai“ parašyti anksčiau (XVIII a. 7-ame dešimtmetyje), bet išspausdinti jie buvo Karaliaučiuje tiktai 1818 m.- taigi praėjus ketveriems metams po A. Strazdo rinkinio pasirodymo. A. Strazdo ,,Giesmės…“ ir K.Donelaičio ,,Metai“ - visos Lietuvių grožinės literatūros ištakos. A. Strazdo išleistame poezijos rinkinėlyje išspausdintos devynios dainos ir dvi religinės giesmės. 1824m. A. Strazdas norėjo išleisti dar vieną savo poezijos rinkinį, tačiau jis buvo pražudytas, neliko nė jo rankraščio. A.Strazdo poezija labai artima tautosakai, todėl plačiai paplito Lietuvoje, susiliejo su liaudies dainomis. Tautosakinę dainą A.Strazdas praturtino individualiu poetiniu išgyvenimu ir savo epochos idėjomis. Jis sukūrė savo poetinę mokyklą, kuri gyva visą XIX amžių. Tik XIX a. pab. - XX a. Pradžioje ją pakeitė Maironio poetinė mokykla. Vėliau tos abi mokyklos įsiliejo į moderniosios lietuvių poezijos kryptis.

Ramybės kalva

Wed, 05 Aug 2009 19:19:04 +0300

Antano Ramono kūrybos rinktinėje, pavadintoje „Ramybės kalva“ pateikiama esė, novelės, apysaka „Mikelis“, pamąstymai apie kūrybą. A. Ramono kalbėjimas negarsus. Jis nepatetiškas, nepakelia balso net didžiausios tragedijos akimirką, tarsi grotų kameriniais instrumentais. Tačiau jo intymus stilius yra labai įtaigus, tikras, jaudinantis. Intymumą ir kameriškumą įtvirtina tai, kad rašytojas nesitraukia nuo žmogaus dvasios gyvenimo ir labai atsargiai, jautriai prie jo liečiasi.

Metai

Wed, 05 Aug 2009 19:07:43 +0300

Kristijono Donelaičio „Metai“ - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to - ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui - naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis - tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K. Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. K. Donelaičio „Metai“, sukurti XVIII amžiaus 7-ame - 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818 m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.

Anykščių šilelis

Wed, 05 Aug 2009 18:59:22 +0300

Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas A. Baranausko kūrinys, nekalbant jau apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais. Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė. Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu. Poema „Anykščių šilelis“ yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIX a. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 - 1859). „Anykščių šilelis“ parašytas silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L. Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu. Pirmasis atskiras „Anykščių šilelio“ leidimas išėjo Vilniuje 1905 m.

Pavasario balsai

Tue, 04 Aug 2009 19:23:51 +0300

„Pavasario balsuose“, pirmą kartą išleistuose 1895 m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironis lyrikoje laikėsi klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Jo eilėraščių meninė išraiška yra lengvai suprantama, pasižymi aiškumu, tikslumu, dažnai priartėja prie liaudies dainų poetinio paprastumo ir skaidrumo. Maironis įtaigiais poezijos vaizdais ir jautriomis emocinėmis priemonėmis išreiškė tautinio atgimimo laikotarpio svarbiąsias idėjas, žadino kovos entuziazmą ir prisikėlimo viltį, lietuvių poezijos lygį iškėlė į aukšto tobulumo laipsnį. Maironio kūryba - takoskyra tarp senosios ir naujosios lietuvių poezijos, ji yra plačiai studijuojama, vertinama, interpretuojama. Maironio kūriniai daug kartų perspausdinami ne tik atskiromis knygomis, bet ir įvairaus pobūdžio leidiniuose.

Balta drobulė

Tue, 04 Aug 2009 19:18:54 +0300

Vienintelis Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ (1958 m.) sukėlė gyvas literatūrines diskusijas. Dauguma literatūros vertintojų „Baltą drobulę“ laikė įdomiu literatūriniu eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Romanas vaizduoja poeto Antano Garšvos kelią į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus. A. Škėmos stilius yra originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų. Tačiau yra ir stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai.

Dievų miškas

Mon, 03 Aug 2009 23:06:52 +0300

Balio Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys – „Dievų miškas“. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį.
„Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas

Tarp dviejų aušrų

Mon, 03 Aug 2009 23:04:34 +0300

Vinco Mykolaičio Putino poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.) - romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima pavadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, perpinanti ir kitus motyvus. Naktis čia įgyja simbolinės reikšmės: tarp dviejų aušrų, naktų budėjime, vyksta poeto kūrybos procesas, jo kovos persilaužimas. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia didesnę realybę, negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų ir paslaptingą žemės mistiką. Naktis yra didžiulis laukas, kur poeto fantazija ir emocijos gali laisvai banguoti, nekliudomos šviesos realybės, tikrovės dėsnių.

Sename dvare

Mon, 03 Aug 2009 23:02:17 +0300

Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.
Šatrijos Raganos dvaras - ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.
Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Pro samprotavimus, parodančius didelės bajorijos dalies vidinės kultūros lygį, prasiveržia ir jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui.
Apysaka „Sename dvare yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų.
Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų - psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

Birutė

Mon, 03 Aug 2009 23:00:11 +0300

„Birutė“ sukurta apie 1823 m. Vienas šio kūrinio variantas išspausdintas žurnale „Kolumb“ 1828 m., kitas įrašytas D. Poškos rinkinyje „Bitelė Baublyje“ („Psczółka w Baublu“), sudarytame apie 1824 m., trečias, labiausiai paplitęs, datuotinas apie 1829 m., paskelbtas S. Daukanto 1846 m. išleistame rinkinyje „Dainės Žemaičių“. Antrasis „Birutės“ variantas turi kitokį pavadinimą: „Dūmijimas seno žemaičio ant kalno Birutės“.
„Birutės“ siužeto pagrindą sudaro legenda, užfiksuota Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje (ne anksčiau kaip 1405 m.), vėliau perpasakota M. Strijkovskio Kronikoje (1582 m.).
„Birutė“ yra pirmoji lietuvių literatūrinė baladė, sukurta lietuvių kalba. Ji turi būdinguosius romantinės baladės bruožus. Joje susipina tautos istorija ir tautosaka. Siužetas paimtas iš istorijos, bet sutautosakintas, baladiškai sukomponuotas, istoriniai veikėjai (Kęstutis, Birutė) yra kartu ir tautosakiški, ir baladiški. Baladėje sukurtas „Birutės“ paveikslas yra tapęs lietuvaitės simboliu.
Sulydžiusi baladiškuosius ir tautosakinius bruožus, „Birutė“ tapo labai populiari. Ji buvo išversta į lenkų ir vokiečių kalbą, dainuojama pagal kelias melodijas, jos išliko kone šimtas nuorašų. Lietuviai studentai ir emigrantai svetur giedodavo „Birutę“ kaip himną. Kaimo jaunimas dainavo ją kaip meilės dainą. Ji buvo dedama į tautosakos rinkinius, nenurodant autoriaus pavardės.

Skirgaila

Mon, 03 Aug 2009 22:58:08 +0300

Vinco Krėvės „Skirgaila“ - tai keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo“
V. Krėvės istorinė drama „Skirgaila“ pirmiausia buvo sukurta rusų kalba ir pasirodė Vilniuje 1922 m. 1924 m. autorius ją sulietuvino, daug ką gerokai pakeitė bei papildė. Šis dramos variantas buvo išspausdintas Krėvės „Raštų“ 6 tome, 1925 m.
Dar vienas, paties autoriaus kiek pataisytas, „Skirgailos“ variantas buvo išspausdintas 1938 m. Kaune. Be kita ko, šiame variante vietoj veikėjo vyskupo Zbignievo iš Olesnicų atsirado Henrikas Mazovietis, Plocko vyskupijos nominatas.

Šiaudinėj pastogėj

Mon, 03 Aug 2009 22:54:35 +0300

Vinco Krėvės rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ yra dvylika apsakymų, kuriuose vaizduojamas rašytojo jaunystės dienų Dzūkijos kaimas. Nors apsakymai yra paremti gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau jie žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi. Šių apsakymų meniniai paveikslai atskleidžia ir apibendrina vienokias ar kitokias žmogaus dvasines savybes. V.Krėvė Šiaudinėj pastogėj iškėlė paprasto kaimo žmogaus dvasinį grožį, pabrėžė jo ryšį su gamta, poetizavo natūralią, civilizacijos nesugadintą žmogaus pasaulėjautą, ieškojo joje savitų lietuvių „nacionalinio būdo“ bruožų. Daugelyje šio rinkinio apsakymų romantinis temos traktavimas neatsiejamai persipina su realistišku psichologijos ir buities vaizdavimu.

Diemedžiu žydėsiu

Mon, 03 Aug 2009 22:51:40 +0300

Ketvirtuoju poezijos rinkiniu „Diemedžiu žydėsiu“ (1938 m.) Salomėja Nėris įkopė į pačias kūrybos aukštumas. Tai yra paskutinė S. Nėries poezija Nepriklausomoje Lietuvoje. Už šį rinkinį poetė buvo pagerbta aukščiausia Lietuvoje - valstybine literatūros premija.
S. Nėries eilėraščių būdingiausios savybės yra lyrizmas, paprastumas, aiškumas, žodžio tikslumas ir melodinis lakumas. Nors iš pažiūros jos eilėraščiai atrodo paprasti, tačiau eiliavime yra daug išradingumo, vietomis siekiančio virtuozinių laimėjimų.

Prie didelio kelio

Mon, 03 Aug 2009 22:49:18 +0300

Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėjos Nėris pradėjo sudarinėti 1944 m. Eilėraščiai parašyti įvairiose vietose - Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė perdirbinėjo, eilėraščių sąrašai keitėsi. Rinkinys „Prie didelio kelio“ nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S. Nėris paruošė rinkinį, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nėra nei vieno nežinomo S. Nėries eilėraščio. Dalis kūrinių buvo paskelbti rinkinyje Lakštingala negali nečiulbėti, taip pat pilname poezijos rinkinyje (1957 m.), bet kartu tai nežinomas rinkinys. Eilėraščiai pateikiami taip, kaip norėjo poetė: išlaikoma rinkinio struktūra ir tekstai. Eilėraščiai yra suskirstyti į 6 skyrius, kurie atskirti tik epigrafais - liaudies dainų arba individualių jų parafrazių.

Eilėraščiai

Mon, 03 Aug 2009 22:46:38 +0300

Pirmoji Jono Aisčio poezijos knyga „Eilėraščiai“ pasirodė 1932 m. Šiuo debiutiniu jauno poeto rinkiniu lietuvių poezija pakilo į naują pakopą, emocijų bei pojūčių kultūra „pasivydama“ Vakarus ir išsivaduodama iš provincializmo, trafaretinio patriotizmo. Rinkinyje atsispindi visos antrojo nepriklausomybės dešimtmečio poezijai būdingos temos - nuo intymios autoanalizės ir identifikavimosi su išsilavinusios iš ilgaamžio jungo Lietuvos likimu iki pagiežos ir kartėlio pilnos naujos valstybinio gyvenimo realybės kritikos bei politinės satyros.
Jono Aisčio lyrika priklauso klasikos tradicijai, siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius. Ji yra moderni, nes poetas meistriškai pasinaudoja ir sudėtingomis išorinėmis formomis, ir vidinėmis kalbos galimybėmis, bet priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Jo lyrika susijusi su tikrove, iš jos gavusi ne vieną impulsą. Kartu ji yra sukurta tikrovė, gyva iš savęs pačios. Iš J. Aisčio lyrikos atpažįstama Lietuva, jos dvasia.
Savo poezijos aukštumas J. Aistis pasiekė Nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje galima išskirti du etapus: eilėraščiai parašyti Lietuvoje ir išeivijoje. Čia pateikiami abiejų kūrybos laikotarpių eilėraščiai.

Kasdienės istorijos

Mon, 03 Aug 2009 22:44:00 +0300

„Kasdienės istorijos“ (1938 m.) - antrasis Petro Cvirkos novelių rinkinys - rodo subrendusį pasakotojo talentą. Čia atsisakoma nuo nereikalingų stiliaus pušmenų, taupomas žodis, ieškoma taiklių posakių ir vaizdų, susitelkiama į vieną reikšmingesnį įvykį, veikėjų skaičius minimaliai sumažintas, nesiekiama sudėtingesnės psihologinės analizės. Novelėse žmonės rodomi pačiu reikšmingiausiu jų gyvenimo momentu, siužetai paimti iš kasdienybės, nedidelis įvykis padaromas svarbiu dėl vaizduojamojo žmogaus išgyvenimų. Autorius vaizduoja dažniausiai liūdnus, tragiškus įvykius, kurie gyvenime pasitaiko gal tik kaip išimtys. Šiurkščius šeimos santykius novelėse nulemia materialiniai motyvai. Novelėje „Šulinys“ žentas trokšta uošvio mirties, kad galėtų greičiau paveldėti ūkį ir jo, įkritusio į šulinį, negelbsti. Brolis, pasikorusį brolį, jau beatsigaunantį, pribaigia pasmaugdamas, kad jam vienam liktų ūkis („Broliai“). Ūkininkas šiurkščiai elgiasi su sergančia senute ir pagreitina jos mirtį, paaiškėjus, kad ji neturi pinigų novelėje „Uogelė“. Suktos miestietės išvilioja iš naivios kaimietės daiktus neva kenčiančiai jos mirusiai motinai („Mirusiųjų reikalai“). Tai vis turtiniai reikalai, stumią į nusikaltimus. Kartais rašytojas kiek per daug sutirština spalvas.
„Kasdienių istorijų“ rinkinys yra laimėjęs „Sakalo“ leidyklos premiją ir yra viena geriausių P. Cvirkos knygų.

Giesmė apie stumbrą

Mon, 03 Aug 2009 22:41:50 +0300

1523 m. išleista lotynų kalba parašyta „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ („De statura feritate ac venatione bisontis carmen“) - tai pirmas didesnis grožinės literatūros kūrinys apie Lietuvą. Poemoje plačiai pavaizduota istorinė Lietuva, jos gamta. „Giesmėje…“ nesiribojama pasakojimu apie stumbrą, girias ir medžioklę, joje apžvelgiami ir platesni Lietuvos gyvenimo įvykiai, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Tai humanistinis pasaulietiška tema parašytas kūrinys. Jame propaguojama humanistinė etika, humanistinės pažiūros į žmonių tarpusavio santykius.
Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą. M. Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios.
Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus.

Iš įvadinio straipsnio K. Donelaičio „Metų“ pirmajam leidimui

Mon, 03 Aug 2009 22:38:46 +0300

K. Donelaičio „Metų“ pirmajame, Liudvikas Rėzos parengtame, leidime, dedikuotame Wilhelmui von Humboldtui, pateikiamas lietuviškas kūrinio originalas ir jo vertimas į vokiečių kalbą, taip pat vokiškai parašytas įvadas bei komentarai. Vokiškoji kalbinė lietuviškojo originalo apsuptis rodo, kad leidinys pirmiausia buvo skiriamas lietuviškai nemokančiai šviesuomenei, inteligentijai. Būtent jai labiausiai norėta atskleisti K. Donelaičio genijų, iškelti jo kūrybos reikšmę ir kartu parodyti lietuvių tautos visavertiškumą.
Straipsnis yra pirmoji K. Donelaičio gyvenimo, asmens ir kūrybos studija, padėjusi pagrindus visai tolimesnei donelaitianai. Lygindamas K. Donelaičio kūrinį su plačiu literatūros kontekstu (antikiniais ir naujųjų laikų autoriais), L. Rėza pabrėžia „Metų“ originalumą, laiko juos lietuvių kalbos, papročių, dvasinės kultūros ir buities nesenstančiu paminklu, prilygstančiu kitų tautų (slavų, germanų, keltų) klasikiniams literatūros paminklams. Juolab reikšmingi „Metai“ lietuvių tautai - jie padeda tvirtą pagrindą originaliajai lietuvių literatūrai. K. Donelaitį L. Rėza laiko tautos genijumi - pirmuoju lietuvių poetu. Jis pabrėžia „Metų“ liaudiškumą ir paprastumą, aptaria kūrinio žanrą, kompoziciją, eilėdarą, vertimo meną, atkreipia dėmesį į nepaprastą K. Donelaičio poetinės kalbos turtingumą. Remdamasis daugiausia K. Donelaitį pažinojusių žmonių žiniomis, L. Rėza pateikia svarbių poeto biografijos faktų, atskleidžia taurius jo asmens bruožus, parodo jo įvairiopus gabumus, iškelia jo meninį talentą.

Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas

Mon, 03 Aug 2009 22:35:07 +0300

Liudvikas Rėza - lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas), tuo padėdamas pagrindą lietuvių folkloristikai. Dainų rinkinį L. Rėza sudarė apie 1815 m. Rengdamasis jį plėsti, susirašinėjo su J. W. Goethe. Tačiau rinkinį, pavadinimu „Dainos oder Littauische Volkslieder“, savo lėšomis L. Rėza išleido tik 1825 m. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 85 dainos (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 7 dainų melodijos, vokiški paaiškinimai ir platus straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas“.
L. Rėza apžvelgė dainų grupes, jų tematiką, meninę išraišką. Ypač išskyrė meilės (erotines bei vestuvines) dainas, kurių esą yra daugiausia, pabrėžė nepaprastą jų temų ir emocijų įvairumą. L. Rėza taip pat atkreipė dėmesį į vietos ir laiko koloritą dainose, į mitologines dainas, sukurtas „seniausiais pagonybės laikais“ (nors tų dainų autentiškumas yra abejotinas). L. Rėza plačiai aptaria dainų eilėdarą, ją visą aiškina silabotonikos sąvokomis, siekia parodyti jos turtingumą, metrinį įvairumą, apgailestauja, kad K. Donelaitis rašė hegzametru, o ne kuriuo ilgesniu dainos metru. Suprasdamas subtiliųjų, gaidomis neperteikiamų muzikinių niuansų vaidmenį dainoje, L. Rėza kaip pavyzdžiu pateikia tik septynių dainų melodijas. Svarbiausia L. Rėzos tyrinėjime yra skelbiamų dainų psichologinio bei etinio turinio apibūdinimai, jų savitumo iškėlimas. Jis pabrėžia lietuvių dainų natūralumą ir paprastumą, jom reiškiamų jausmų švelnumą ir nuoširdumą. Dainoms būdingas sukauptas skausmas, švelni melancholija.

Motulė paviliojo

Mon, 03 Aug 2009 22:32:09 +0300

Plati tema Lazdynų Pelėdos kūryboje - nelaimingų vaikų gyvenimas. Vienas iš ryškiausių šios temos kūrinių - apsakymas „Motulė paviliojo“. Apsakymas yra vienas iš meniškiausių Lazdynų Pelėdos kūrinių, kuriame nepaprastai įspūdingai atskleisti buožių skriaudžiamų našlaičių vaikų pergyvenimai. Šiame apsakyme autorė vykusiai perteikia vaikišką naivumą, motinos pasiilgimą, įtikinamai atskleidžia žalojantį aplinkos poveikį vaiko sielai. Kūrinys kupinas gilios užuojautos skriaudžiamiems ir ne laiku žūstantiems vaikams ir neapykantos našlaičių engėjams.

Ir pražuvo kaip sapnas

Mon, 03 Aug 2009 22:30:35 +0300

Apysaka „Ir pražuvo kaip sapnas“, parašyta 1908 m., pasižymi realistiniu tikrovės atspindėjimu ir demokratinėmis idėjomis. Apysakoje ryškiai atskleisti pobaudžiavinėje Lietuvoje vykę socialiniai procesai, valstiečių prisirišimas prie žemės, pavaizduoti santykiai tarp dvarininkų ir valstiečių. Skirtingai nuo daugelio kitų Lazdynų Pelėdos kūrinių, šioje apysakoje mėginama parodyti valstiečių protestą ir pasipriešinimą dvarininkų smurtui. Kūrinys pasižymi ryškiais, tipiškais valstiečių paveikslais, gyvu dramatišku siužetu, puikiais gamtos ir kaimo buities vaizdais, gyva liaudiška kalba.

Novelės

Mon, 03 Aug 2009 22:28:42 +0300

Jurgis Savickis - vienas iš ryškiųjų lietuvių literatūros atnaujintojų, naujų kelių ieškotojų. Jo kūryba darė įtakos vėlesniems beletristams, ypač laužyto sakinio konstrukcija. J. Savickio novelės ir apsakymai pateikiami iš trijų rinkinių, išleistų rašytojui dar gyvam esant, taip pat pateikiami kūriniai, neįėję į rinkinius.
„Šventadienio sonetai“ (1922 m.) - J. Savickio pirmasis apsakymų rinkinys, kuriuo jis iškilo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas, įvykdydamas antrąją po I. Šeiniaus lietuvių prozos revoliuciją. Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos kritikos, J. Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos turinyje nėra šventadienio temų ir forma nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu. Apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo savos visuomenės, gyvena savame jutimų pasaulyje. Šventadienio sonetų stilius - ekspresionistinis. J. Savickio vaizduojama realybė yra ne tiek kuriama, kiek atliekama. Rašytojui svarbu tikrovės formos sukeliamas įspūdis. Šiuo požiūriu J. Savickis tebėra artimas impresionizmui.
Pilną pripažinimą J. Savickiui atnešė antrasis apsakymų rinkinys Ties aukštu sostu (1928 m.). Čia veikėjų charakteriai stipriau išryškinti, rodoma aiškesnė jų gyvenimo kryptis.
J. Savickio novelių rinkinyje „Raudoni batukai“ (1951 m.) centre - lietuviška realybė. Čia rašytojo pasakojimas plaukia ramesne vaga, negu ankstesniuose kūriniuose, žmogaus portretas detalizuojamas platesne spalvų gama. Atsirado nostalginė intonacija, kurios nebuvo ankstesniuose J. Savickio kūriniuose.

Liūdna pasaka

Mon, 03 Aug 2009 22:26:34 +0300

Kūrybos rinktinėje „Liūdna pasaka“ pateikiami geriausi J. Biliūno apsakymai, apysaka ir eilėraštis - testamentas.
J. Biliūno kūriniuose susijungė XX a. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama - refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Iš vaizdų, iš intymios kalbėjimo intonacijos sklinda malonus žmogiškas paprastumas ir nuoširdumas, vidinė inteligencija. Visa būtis ir nuplaukiantis laikas žadina nostalgiją, gyvenimo reiškinių jutimą ir kartu skatina pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Geriausiuose J. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Juntame XX a. žmogų, įkvėptą socialinės pažangos vilčių ir kartu pašiurpusį nuo smurto grėsmės, trapų, atsargiai tikrinantį idealus ir realybę, ieškantį tikrumo savyje, trokštantį atsinaujinti iš vidaus ir ginantį sielos subtilumą kaip brangiausią humanistinę vertybę.

Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851 - 1922

Mon, 03 Aug 2009 22:18:51 +0300

1922 m. parašyta „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851 - 1922“ - Jono Basanavičiaus autobiografija. Pirmą kartą atskira knyga buvo išleista 1936 m.

Kuprelis

Mon, 03 Aug 2009 22:12:55 +0300

Psichologinis romanas „Kuprelis‘, parašytas apie 1910 m. yra I. Šeiniaus kūrybos viršūnė. Kūrinys savo turiniu ir forma labai skiriasi nuo ankstesniųjų beletristinių pasakojimų tuo, kad visas dėmesys sutelktas į žmogaus individualų vidaus pasaulį, į nuotaikas, dvasinę būseną, į kylančias ir gęstančias mintis. „Kuprelyje“ vaizduojami tautinio atgimimo pradžios laikai, tačiau tautiniai klausimai liečiami prabėgomis ir tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens.
„Kuprelyje“ vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto, bet užtat emociškai gausiai jos apdovanoto, žmogaus gyvenimo ir meilės istorija. Jame, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra atsitiktinis pasakojimo fonas, neturįs jokio iš anksto numatyto vaidmens, kylančios ir rimstančios audros ritme tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. I. Šeiniaus gamta - gyva, intensyvi, kurianti ir dalyvaujanti. Olesio būties sampratoje, kuri be jokios abejonės sutampa su paties autoriaus pasaulėžiūra, stipriai jaučiamas vokiečių idealistinės filosofijos idėjų poveikis.
I. Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Iš „Kuprelio“ vėlesnieji beletristai mokėsi rašyti meilės istorijas.
„Kuprelis“, tiek istorine reikšme, tiek kūrybiniu autentiškumu, yra vienas pačių iškiliausių veikalų visoje dailiojoje lietuvių prozoje. Kartu jis yra ir aukščiausia I. Šeiniaus kūrybos viršūnė.

Eilėraščių rinkiniai

Mon, 03 Aug 2009 20:06:10 +0300

Henriko Radausko eilėraščių rinkiniai, parašyti 1930 - 1964 m. Poezijos rinktinėje dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą - viltį gėrio ir grožio pergale. H. Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios H. Radausko poezijos savybės. Eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta.
Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.