Elektroninė leidykla

ŽODYNAS - knyga, kurioje tam tikra tvarka (dažniausiai abėcėlės) pateikiami žodžiai, jų junginiai, terminai su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimais į kitą kalbą. Šį žodį lietuviams į burną įdėjo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas.
Senovėje žodynas vadintas „žodžių jūra“, promptariumu (aruodu). Prancūzų rašytojui Anatoliui Fransui tai - „visata, surikiuota abėcėlės tvarka“.
Kokių tik nėra žodynų. Įvairių įvairiausių, žiūrint kokiam tikslui leidžiami ir kam skiriami. Jie gali būti istoriniai ar dabartinės kalbos. Išsamūs, daugelio tomų, koks yra didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Atrankiniai, skirti kokiai kalbos ar mokslo sričiai. Pavyzdžiui, etimologijos, tarmių, terminų, tarptautinių žodžių, sinonimų, rašybos, frazeologizmų, kirčiavimo, slapyvardžių, rašytojų ir kiti žodynai. Vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai. Vieno ar kelių tomų. Leidžiami jie įvairiausio pavidalo - staliniai, kišeniniai, miniatiūriniai, kompiuteriniai. Žodynėlių randame ir mūsų klasikų bei literatūros palikimo leidiniuose (Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto ir kt.). Pirmąjį trikalbį (lenkų – lotynų - lietuvių kalbų) žodyną apie 1620 m. išleido Konstantinas Sirvydas.
Specialistai žodynus skirsto į tris pagrindines grupes: enciklopedinius, kalbų (filologinius) ir terminų.
Be žodynų neišsiverčia joks studentas, specialistas, rašytojas, žurnalistas, mokytojas. Žinoma, žodynai ne tos knygos, kurios būtų skaitomos paeiliui, nuo pirmosios eilutės iki paskutiniosios. Kaip, sakysime, koks romanas ar kitas grožinės literatūros kūrinys. Bet be jų kaip be rankų.
Gal kas nustebs, kad Aleksandras Diuma rašė ne tik romanus. Jis paliko parengtą didžiulį „Kulinarijos žodyną“, išleistą jau po rašytojo mirties. Visur, kur A. Diuma teko lankytis, jis užsirašinėjo labiausiai patikusių patiekalų receptus. Atsivertę jo žodyne pirmąją raidę „A“, randame žodį Abrikosas. Sužinome, kad šis vaisius į Prancūziją pateko iš Romos, o ten jis buvo atvežtas iš Armėnijos. Toliau aprašomi patiekalai iš abrikosų.